Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja!“
Paėmęs mažą vaiką, pastatė jų tarpe ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas vardan manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9, 30-37)
Mokiniai nenujautė kokiu keliu eis jų mokytojas. Savo dalyvavimą Jėzaus misijoje jie traktavo kaip asmeninio pasisekimo bei laimės įgyvendinimą. Kryžiaus plano atskleidimas veda juos į sumaištį. Tai nauja samprata, su kuria dar reikės ne vieną kartą apaštalams galinėtis – Kristaus kančia ir prisikėlimas.
Visas šv. Morkaus veikalas, žingsnis po žingsnio atskleidžia Jėzaus siekį formuoti savo pasekėjus.
Nagrinėjama evangelija visumoje pristato Jėzų, kuris užmezga įvairius santykius su daugeliu asmenų. Tai yra ne tik individai, bet taip pat ir tam tikros aplinkos, turinčios savitą identitetą. Iš asmenų galima išskirti Jėzaus mokinius, minią, fariziejus, žydų vyresniuosius bei kitus asmenis. Tyrinėjamas fragmentas kalba apie dvylikos apaštalų formavimą. Jėzaus mokslas turi pamatinę reikšmę mokinių tolimesnei misijai. Visas šv. Morkaus veikalas, žingsnis po žingsnio atskleidžia Jėzaus siekį formuoti savo pasekėjus.
Jėzaus mokinai nėra vieni iš daugelio. Jie - patys svarbiausi, nes turi tęsti savo mokytojo darbus. Šis evangelijos fragmentas yra vienas iš Jėzaus išrinktųjų paveikslų.
Evangelistas Morkus Jėzų vaizduoja visuomet judesyje. Jis su mokiniais keliauja per Galilėją ir pasiekia Kafarnaumą (9, 30. 33). Šiek tiek ankščiau, autorius išryškina kelionę per Tyrą, Sidoną, Galilėjos ežero apylinkes, Dekapolio valdas, Dalmanutą, Betsaidą, Pilypo Cezarėją (7, 24 – 8, 27). Po misijinio darbo Galilėjoje Jėzus keliauja į Judėją, Užjordanę (10, 1), kad paskutinį kartą įžengtų į Jeruzalę (11, 1-11).
Jėzaus kelionės geografinis maršrutas atskleidžia kryptingai augantį Jo žemiškojo gyvenimo apogėjų. Jis pradeda savo viešąją veiklą nuo pagoniškų (t. y. nusidėjėlių) miestų ir užbaigia šventuoju miestu Jeruzale. Nepaprastas lankytinų vietų intensyvumas pabrėžia, kad Dievo Sūnus trokšta atnešti išganymą kuo greičiau ir kuo didesnei grupei žmonių.
Kiekvieną kartą Jėzaus apreiškimas papuola į neišdirbtą gruntą, nesugebantį tuo momentu priimti, suprasti, sutikti.
Šios dienos evangelijos fragmente (9, 30-37) glūdi antras Jėzaus priminimas apie kančią, mirtį bei prisikėlimą. Taip pat pristatomas mokinių ginčas apie pirmumą, parodant Galilėjos Mokytojo žodžių mįslingumą. Lygiai taip, kaip ankstesnis Jėzaus pasakymas apie savo kruviną auką (8, 31), taip ir vėlesnė pranašystė (10, 33-34) esti atsiveriančiu slėpiniu tik Dvylikos apaštalų būriui. Kiekvieną kartą Jėzaus apreiškimas papuola į neišdirbtą gruntą, nesugebantį tuo momentu priimti, suprasti, sutikti.
Pirma reakcija į Jėzaus pasakytus žodžius apie Jo gėdingą gyvenimo pabaigą yra žmogiška ir tuo pačiu ryžtinga: ”Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti“ (8, 32b). Platesnę šio įvykio versiją pateikia evangelistas Matas: „Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: "Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!"“ (16, 22). Lietuviškas Naujo Testamento vertimas apaštalą Petrą charakterizuoja, kaip savo įsitikinimuose užsispyrusį žmogų, kuris geriau žino Izraelio tautos mesijo gyvenimo pabaigą, nei pats Viešpats Jėzus. Tuo tarpu graikiškas tekstas turi visiškai kitokį Petro ištartų žodžių skambesį: „Ir paėmęs atskirai Jį Petras pradėjo priekaištauti Jam sakydamas: Maloningas tau [Dievas], Viešpatie, nebus tau tai“ (Mt 16, 22; pažodinis autoriaus vertimas). Čia akcentas dedamas Dievo malonei, o ne apaštalo Petro įnoriams.
Mokiniai savo laikysena atskleidžia jų mesijanizmo sampratą, o taip pat asmeninį indėlį tame, kaip laimės šaltinį, pergalės ir naudos pagausėjimą. Taip pat atsiranda konkurencija tarp pačių apaštalų (9, 34 – po antro paskelbimo, bei 10, 35-37. 41 – po trečio paskelbimo) ir pavydas, kad kas iš pašalinių neužimtų jų privilegijuotos vietos (9, 38).
Jėzus po kiekvieno priminimo apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, atskleistų Jo mokinių troškimų kontekste, atveria jiems savo asmeninę Dievo Pateptojo koncepciją, o taip pat ir jų vaidmenį.
Jėzus po kiekvieno priminimo apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, atskleistų Jo mokinių troškimų kontekste, atveria jiems savo asmeninę Dievo Pateptojo koncepciją, o taip pat ir jų vaidmenį. Paaiškina atsižadėjimo sunkumą, pilnai atsidavusią tarnystę ir vaiko „dvasią“, kuri viską priima (8, 34-36; 9, 35-37. 10, 15. 23n. 42-45).
Komentuojamas evangelijos fragmentas yra tarytum dviejų veiksmų įvykių eiga. Antra dalis pristato iškeltos problemos pagilinimą ir išvystymą. Specifinė įžanga yra asmenų pristatymas (Jėzus ir Jo mokiniai), bei įvykių kontekstas (kelionė per Galilėjos apylinkes – 9, 30).
Pačioje pradžioje Jėzus paskelbia savo mokiniams, kas laukia Žmogaus Sūnaus. Mokinių reakcija yra tyla, kuri išreiškia to mokslo nesupratingumą (9, 31-32).
Antroji scena prasideda nuo apsistojimo Kafarnaume, simbolizuojančiu savitą sustojimą prie problemos. Tai žingsnis į gilumą. Jėzaus mintys bei mokinių mintys yra nukreiptos į atskleistą dramą (9, 33-37). Ir čia taip pat mokiniai tyli, tai yra ginčo rezultatas apie pirmumą tarp savęs. Jėzus savo mokiniams kalba kas neramina jų širdis ir išsamiai pateikia jiems problemos sprendimo aiškinimą, kaip turi elgtis gyvenime sekėjas To, kuris atiduoda savo gyvybę.
