Naujosios Vyriausybės programoje, kuriai pritarė Seimas, yra skirsnis, pavadintas „Užtikrinsime efektyvų teisingumą“. Jame, be lozungų (o ten daugiausia būtent lozungų), yra ir kažkiek konkretybių ar bent pusiau-konkretybių.
Štai viena iš jų: „Užtikrinsime tarėjų instituto teismuose atsiradimą, pirmiausia bylose, kuriose nagrinėjami sunkūs korupcinio pobūdžio nusikaltimai.“ Apie tai kalbama jau bene dvidešimt metų, ir dvidešimt metų, išgirdęs tokius siūlymus, klausiu, taip pat ir viešai, kas turima galvoje: ar tokie tarėjai kaip „anais laikais“, t. y. neprofesionalūs teisėjai, sėdintys greta profesionalaus, ar prisiekusieji tarėjai, žiuri? Dar nesu išgirdęs konkretaus atsakymo į šį klausimą. Na, gal šįkart tai paaiškės iš būsimo Vyriausybės priemonių plano.
Kita pusiau-konkretybė yra ši: „Užtikrinsime, kad į teisėjų atrankos vykdymo procesą būtų įtraukti nepriklausomi ekspertai, į Teisėjų atrankos komisiją galėsiantys patekti tik viešojo konkurso būdu“. Sunku pasakyti, ką programos rengėjai vadina „nepriklausomais ekspertais“, bet jei jie galvoja, kad, paskelbus tokį konkursą, prie Nacionalinės teismų administracijos durų, ar prie Teisingumo ministerijos durų, ar dar prie kokių nors durų išsirikiuos eilė tikrai „nepriklausomų“ „ekspertų“, norinčių imtis šio nedėkingo ir menkai atlyginamo darbo, tegu pagalvoja dar kartą. Beje, Teismų įstatyme yra numatyta ne Teisėjų atrankos komisija (kaip rašoma Vyriausybės programoje ir kam pritarė Seimas), o Pretendentų į teisėjus atrankos komisija. Čia tarp kitko – apie teisinį raštingumą.
Ir dar viena programinė pusiau-konkretybė (iš daug didesnio skaičiaus): „Užtikrinsime, kad paskyrimai į Konstitucinį teismą atitiktų tarptautinius standartus ir būtų depolitizuoti“. Nesiginčiju, depolitizavimas – pagirtinas dalykas. Norisi tikėtis, kad nebebus galima iš Seimo lyg niekur nieko peršokti į Konstitucinį Teismą ir vaizduoti, kad nieko neįvyko. Ir vis dėlto nesuprantu: kuo čia dėta Vyriausybė?! Juk ji neteikia nė vieno kandidato į Konstitucinį Teismą. Ką ji ten „užtikrins“? Čia – apie konstitucinį raštingumą.
Programos rengėjams vertėjo paskaityti Konstituciją. O jeigu būtų ją paskaitę, būtų savo nuostabai sužinoję, kad pavadinime „Konstitucinis Teismas“ abu žodžiai pradedami didžiąja raide. Čia – apie bendrąjį raštingumą, o kartu ir apie tarpinstitucinę pagarbą.
O iš bendrų idėjų, tiksliau, lozunginių frazių, kurios nežinia kaip turės būti materializuotos, bene skambiausia yra ši: „Atkursime visuomenės pasitikėjimą Lietuvos teismų sistema.“ Kai ją perskaičiau, prisiminiau sceną iš visiems žinomos knygos ir filmo „Šuns širdis“ – tą, kur susijaudinęs, išblyškęs profesorius Preobraženskis sako: „Į mūsų namą įsikėlė namo komitetas (domkom) – kas dabar bus su garo šildymu?“ Pirmiau atkurkite pasitikėjimą politinėmis valdžiomis, o teismai kaip nors atkūrinės savąjį.
Tačiau Vyriausybė ir Seimas tikrai turi vieną galingą svertą, kuris leistų jiems prisidėti prie visuomenės pasitikėjimo teismais didinimo. Tas svertas – tai teismų nepriklausomumo užtikrinimas. Bet Vyriausybės programoje tarp gausybės „užtikrinsime“, „tobulinsime“, „efektyvinsime“ ir „imsimės lyderystės“ (taip taip, yra ir tokie žodžiai) nėra nė žodžio apie teismų nepriklausomumą. Nė vieno žodžio. „Nepriklausomi ekspertai“ ten yra, o nepriklausomo teismo – nėra.
Nieko nėra apie tai, kas tikrai padėtų užtikrinti teismo profesionalumą ir nepriklausomumą – apie finansus. Konkrečiau, nėra nė užuominos, kad pagaliau bus žengtas bent koks žingsnis, galintis padaryti konkurencingą teismuose dirbančių teisininkų, be kita ko, teisėjų padėjėjų, profesiją. O ji niekada netaps konkurencinga, kol nebus padidinti jų atlyginimai – žymiai padidinti. Be šio dalyko visi tie pažadai „įdiegti naujoves teisėjų atrankos ir karjeros srityje“, „užtikrinti aiškumą ir sklandumą teisėjų atrankos procedūrose“, „tobulinti bylų skirstymo procesą“ ar „didinti teisinės pagalbos prieinamumą“ yra kažkas, ką kol kas sunku komentuoti.
Palyginti su teisėjais, prokurorams nežinia ko laukti. Jiems Vyriausybės programoje skirti trys – tik trys! – žodžiai: „Stiprinsime prokuratūros veiklą.“ Dirbant Konstituciniame Teisme, teko spręsti bylą dėl vieno tokio „stiprinimo“, kai po Seimo rinkimų kaskart buvo keičiama generalinio prokuroro skyrimo tvarka. Tai tęsėsi tol, kol, jau po Konstitucinio Teismo nutarimo, buvo padaryta atitinkama Konstitucijos pataisa (ačiū šviesios atminties Aloyzui Sakalui, Juliui Sabatauskui ir kitiems iniciatoriams). „Stiprinsime prokuratūros veiklą“ gali reikšti bet ką – bet prokurorų vietoje aš šiek tiek sunerimčiau.
Turėtų sunerimti ir kitų teisinių profesijų atstovai, kaip antai notarai, nes Vyriausybė populistiškai žada „įvertin[ti] [jų] teikiamų paslaugų efektyvumą“.
Dar labiau sukrusti turėtų antstoliai, nes programos autoriai vieną jos teiginį formuluoja taip, tarsi Vyriausybė ketintų apskritai panaikinti jų profesiją ir vėl sugrąžinti „teismo antstolius“. Gerai dar, kad ne „teismo vykdytojus“ ir ne „liaudies teismuose“. Priminsiu Vyriausybės programos rengėjams, kad „teismo antstolio“ pareigų nebėra nuo 2003 m., kai įsigaliojo Antstolių įstatymas Bet programoje, kuriai pritarė Seimas, parašyta: „Užtikrinsime racionalią ir į pagalbą žmogui orientuotą teismo antstolių veiklą“. Tad dar kartą sveikinu programos rengėjus. Laukiame raštingo priemonių plano.
Tokiame kontekste lengviau atsidusti gali advokatai, nes programoje jiems tiesiogiai skirta tik viena nuostata, o ji – išties pagirtina: „Didinsime atlygius valstybės prašymu teisinę pagalbą teikiantiems teisininkams“. Tiesa, čia pat žadama „įdieg[ti ir] papildomas jų suteiktų paslaugų kokybės patikros <...> apskaitos priemones“. Aš pataisiau – pasakiau „čia pat“, bet programoje pavartotas rusicizmas „tuo pačiu“, o tai signalas Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, kad, kaip sakoma, yra reikalų.
Tiek to, tikėkimės, kad pažadėtoji patikra bus patikėta vykdyti pačiai Advokatūrai. Juolab kad bent šiuo metu naujosios Vyriausybės formuotojai, tiksliau, Premjeras, atrodo, iš tikrųjų vertina advokato profesiją. Juk jis, kaip ir daugelis kitų bėdų su įstatymu turinčių asmenų, suprato, jog „būna dienų, lyg tyčia“, kai be advokato sunku, ir pamatęs, kad laikrodis tiksi, kad konstitucinis terminas spaudžia, o trūkstamų ministrų kaip nėra, taip nėra, kreipėsi pagalbos į advokatą-ne-politiką – ir jos sulaukė. Apie honoraro dydį neklausiu, nes tai – įstatymo saugoma kliento ir advokato paslaptis.
Keletą žodžių dar pasakysiu apie nekaltumo prezumpciją, kuri yra antroji šio Teisės forumo tema.
Europos Žmogaus Teisių Teisme man teko dalyvauti nagrinėjant daug bylų, kur pareiškėjai skundėsi nekaltumo prezumpcijos pažeidimu; tarp jų bylų prieš Lietuvą buvo ne itin daug, o ir daugumoje jų (išskyrus seną bylą Butkevičius prieš Lietuvą) nebuvo nustatyta nekaltumo prezumpcijos pažeidimų (mano nuomone, bent vienu atveju nepagrįstai). Tačiau nekaltumo prezumpcijos klausimų kildavo ir tokiose bylose, kuriose pareiškėjai formaliai nesiskųsdavo dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo arba kuriose toks skundas nebūdavo Teismo priimtas dėl vidaus teisinės gynybos priemonių neišnaudojimo. Referuoju į 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Narbutas prieš Lietuvą, iš kurio matyti, kad kartais aukšti, net patys aukščiausi politikai leidžia sau pasakyti išties per daug, ir kad pasitaiko, jog ne tiek žiniasklaida piktnaudžiauja „visuomenės teise žinoti“, kiek pati teisėsauga, prisidengdama šia teise, iš anksto formuoja neigiamą nuomonę apie į jos gniaužtus pakliuvusį žmogų. Retoriškai paklausiu: ar ji tai daro iš piktos valios? Taip manyti neturiu pagrindo. Tai gal dėl suklydimo? Galbūt. O gal dėl to, kad nesijaučia pakankamai nepriklausoma ir siekia savo poziciją pastiprinti ir tokiais abejotinais būdais.
Mano klausimas retorinis, taigi neturiu į jį atsakyti. Bet priminsiu 2017 m. išnagrinėtą bylą Paulikas prieš Lietuvą. Joje pareiškėjas buvo buvęs policijos pareigūnas, kuris girtas mirtinai suvažinėjo tris moksleivius (turbūt daugelis dar atsimena tą liūdną įvykį Skuodo rajone). Ten irgi buvo skambių viešų pareiškimų, balansavusių ant nekaltumo prezumpcijos nepaisymo ribos, buvo net atsistatydinimų, ką jau kalbėti apie komentarus žiniasklaidoje. Vis dėlto EŽTT nenustatė nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, be kita ko, pabrėžęs, jog Lietuvoje bylas nagrinėja profesionalūs teisėjai, kurie „dėl savo profesinio pasirengimo ir patirties turėjo būti mažiau paveikiami spaudos kampanijos prieš pareiškėją nei būtų buvę prisiekusieji“, ir kad „tai leido jiems nekreipti dėmesio į nederamą išorinę įtaką“. Kai naujoji Vyriausybė imsis „užtikrin[ti] tarėjų instituto teismuose atsiradimą“, jai bus apie ką pagalvoti ne tik tarėjais papildytų teismų finansinio užtikrinimo, bet ir pačių tarėjų nepriklausomumo aspektu.
Visą E.Kūrio kalbą ir kitų forumo dalyvių pasisakymus galima išklausyti paspaudus šią nuorodą: Lietuvos teisingumo sistema – kokia ir kodėl?
