Tomo niekas nelydėjo, jo šoko ištiktos portalo ir naujienų agentūros BNS komandos liko klausytis naujojo laikinojo vadovo. Jam turėjo būti neįtikėtinai skaudu šitaip, po bemiegės nakties, palikti tai, kam atidavė savo kūrybingiausius metus. Jaučiu gėdą ir apmaudą, kad jo nepalydėjau tą jam itin sunkų antradienio rytą. Tad dabar bandau palydėti bent šiuo tekstu.
Kodėl taip nutiko? Po oficialių ir neoficialių mūsų akcininkų ir Tomo paaiškinimų galiu padaryti tik tokią išvadą: tarptautiniu pretenduojančiam tapti žiniasklaidos verslui nereikėjo vadovo, kuris dirbo kaip sau, o ne už bonusą, kuris verslą valdė, juo rūpinosi ir už jį sirgo kaip už savo, o ne kaip samdinys.
Tomas visuomet 15min laikė savo verslu, nors jau seniai nebebuvo jo savininkas. Ir „Schibsted“, ir „Eesti Meedia“ laikais jis tvarkėsi kaip šeimininkas.
Tomas būrė aplink save pokyčių ištroškusius žmones ir visokeriopai skatino juos kurti, daryti, siekti. Net klysti.
Tai ir gerai, ir blogai. Gerai, nes kai žmogus taip tvarkosi, akivaizdu, kad jis darys viską, jog jo verslas augtų, pranoktų konkurentus, būtų sėkmingas. Blogai, nes toks vadovas – kaip rakštis vienoj vietoj akcininkams. Jis niekada nelinkčioja galvos viskam pritardamas, niekada nesiorientuoja tik į pelną, turi savo darbui ne tik merkantilinių, bet ir daug kitokių jausmų.
Toks vadovas, o ypač Tomas, turi daug klausimų, savo požiūrį, pasiūlymų, idėjų, kaip daryti, kad būtų geriau jo įmonei. O kartu ir jos akcininkams.
Tačiau toks žmogus akcininkų susirinkimuose labai nepatogus, nes labai greitai gali pasėti abejonę dėl iš anksto suderintų ir tvirtinimui parengtų sprendimų – tiesiog yra labiau įsigilinęs ir turi rimtų argumentų, į kuriuos nėra rimtų atsakymų. O kai nėra atsakymų vieną, antrą, trečią, ketvirtą, penktą kartą, nepasitenkinimas vis auga ir sprendimas bręsta. Viskas suprantama, toks yra didelis verslas, tokios jo taisyklės.
Bet jeigu Tomas būtų buvęs kitoks, kažin ar jo 15min būtų išaugusi į tokį svarbų Lietuvos žiniasklaidos reiškinį. Tikriausiai būtų ir likęs nemokamu laikraštuku ar PR prikimštu savaitraščiu ir numarintas drauge su kita krizės ir staigios technologijų revoliucijos neatlaikiusia žiniasklaida.
Bet Tomas, tvarkydamasis 15min kaip savo versle, kasmet atkakliai darė tai, dėl ko bet kuriam savininkui šiauštųsi plaukai: rizikavo, kūrė, bandė, nudegdavo ir vėl iš naujo pradėdavo. Neįsivaizduoju, kaip jis kasmet savininkams pateisindavo nuostolius. Bet be jų, be tų klaidų ir bandymų, nebūtų tokio 15min, koks dabar yra: surinkęs vienus geriausių Lietuvos žurnalistų, itin modernus ir inovatyvus tiek techniškai, tiek vizualiai.
Ypač Tomas rizikavo pastaraisiais metais. Vietoj to, kad jau galėtų, kaip apdairesni konkurentai, pradėti kaupti pelną ir užsidirbinėti bonusui, jis it pašėlęs investavo ir kėlė 15min kokybę, tarsi žinotų, kad laiko turi nebedaug. Daugybė į redakciją atėjusių dirbti profesionalų, tiriamoji žurnalistika, multimedija, išskirtiniai reportažai, anoniminių komentarų atsisakymas, kova su reklamos blokatoriais, ryžtinga orientacija į kokybišką, skaidrią ir atsakingą žurnalistiką, aukojant skaitomumą.
Žinoma, ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta, buvo ir duobių, ir klystkelių, bet Tomas būrė aplink save pokyčių ištroškusius žmones ir visokeriopai skatino juos kurti, daryti, siekti. Net klysti. Pamenu, kaip sukėliau komunikacinę krizę savo rankomis į portalą įdėjęs šaulių patarimus, kuriuose jie moko, kaip gąsdinti ir kankinti karo metais civilius kolaborantus. Kilo skandalas, dauguma vadovų būtų priėmę aiškų sprendimą, o Tomas, pamatęs, kad man viskas aišku, kad aš pats graužiuosi, tepasakė: padaryta tai padaryta, pamirštam ir dirbam toliau. Didesnės motyvacijos daugiau taip nebeklysti negali būti.
Tokia kryptis ir atmosfera traukė į redakciją tikrus profesionalus, kokybiškos žiniasklaidos išsiilgusius žurnalistus. Dažnai puikūs žurnalistai į 15min ateidavo dirbti už mažiau, nei gaudavo ankstesnėse darbovietėse. Ir tebegauna daugelis tikriausiai mažiau. Bet retas kuris gailisi, nes čia gali, galėjo iki šiol, įgyvendinti savo svajones. Kuo daugiau metų, tuo man aiškiau, kad tai svarbiausia gyvenime.
Kartu su savo 15min keitėsi ir Tomas. Kadaise jis irgi galėjo lengvai atleisti žmogų, be didelių emocijų, pagailėti jam atlyginimo, sutaupyti kiekvieną centą. Dabar tiksliai nepamenu, bet šypteliu – gal taip buvo tada, kai pats dar buvo savininkas ir skaičiavo kiekvieną centą.
Bet pastaraisiais metais Tomui kažkas nutiko. Jis ėmė rūpintis ne savimi, o darbuotojais, daryti viską, kad jie jaustųsi žmonėmis, jaustųsi gerbiami, vertinami, mylimi, svarbūs, teisingai atlyginami. Net tie, su kuriais jis nutardavo atsisveikinti. Net tie, kurie patys išeidavo kitur. Tokiems Tomas palinkėdavo sugrįžti. Ne vienas ir sugrįžo. Kai kas vėl išėjo. Retas kuris atleistas Tomo, ypač pastaraisiais metais, jautė pyktį. Kai kurie, žinoma, tebejaučia. Bet dauguma dėkingi jam už progą, už patirtį, kuri jiems padeda sėkmingai darbuotis kitur.
Panašų, kaip šiandien, sukrėtimą 15min patyrė prieš beveik dvejus metus, kai Tomas atleido Rimvydą Valatką. Tuomet buvo panašiai: tarp direktoriaus ir vyr. redaktoriaus nuolat didėjo trintis, nesutarimai, vis labiau skyrėsi vizijos. Abu buvo lyderiai, abu užsispyrę, abu ambicingi. Tomas priėmė sprendimą ir atleido Rimvydą. Greitai, kaip visada, kai nuspręsdavo, bet laikydamasis įstatymų, sumokėjęs išeitinę.
Redakciją ištikęs šokas ilgai netruko, nes Tomas pats paaiškino savo sprendimą ir pristatė reformą, kurią buvo sugalvojęs: pirma Lietuvoje redakcija be vyr. redaktoriaus. Prie atsisveikinimo taurės su Rimvydu ir mes, taip, ir aš, sukiojome pirštą prie smilkinio, ir daugelis aplinkui, bet pasirodė, kad ta atsakomybė kiekvienam yra labai geras stimulas dirbti kuo geriau. 15min neatpažįstamai pasikeitė, atsikratė provincialaus šališkumo ir, mano galva, tapo Lietuvos žiniasklaidos lydere.
Dabar Tomas išėjo toks pat nusivylęs, kaip ir Rimvydas anuomet. Skirtumas tas, kad jis „šalių susitarimu“ išėjo iš savo namų. Savo gebėjimų ir pasiekimų viršūnėje, nes 15min pernai pasiekė geriausių per istoriją rezultatų ir skaitytojų būrio, ir finansine prasme. Skirtumas tas, kad Tomui išėjus nieko naujo nebus, tik akcininkų patikinimas, jog bus išlaikyta ta pati kryptis.
Mano galva, be idealisto Tomo Lietuvos žiniasklaida vėl smuktels žemyn. Kas ją gali tempti aukštyn? Delfi? Lrytas? Lrt? Kažin, per daug didelė pagunda lengviau uždirbti didesnį pelną, padidinti klikų skaičių, įtvirtinti savo įtaką politikams bei verslui. Kitų tokių gerų metų, kai ekonomika auga, žmonės ir įmonės pritvinkę pinigų ir pasiryžę juos leisti, gali ir nesulaukti. Nėra kada rizikuoti, reikia semti pelną.
Nenoriu nieko blogo pasakyti apie konkurentus, tiesiog jie neturi tokių idealistų, kurie šitaip išdrįstų rizikuoti. Kurie, būdami samdyti, valdytų verslą kaip savo, tuo pačiu prisiimdami ir atsakomybę, suprasdami, kad klaidos kaina bus durys ir daiktų dėžė rankose.
Galbūt. Galbūt bus ir naujas proveržis, nes tuščia vieta ilgai nebūna. Nes niekas nėra nepakeičiamas. Bet man labai gaila, kad tas galbūt, jei jis bus, bus jau be Tomo. Džiaugiuosi kadaise ryžęsis ir priėmęs jo kvietimą, džiaugiuosi buvęs jo 15min, augęs kartu.
Labai tikiuosi, kad Tomas atlaikys šią neteisybę ir neužsidarys su savo bitėmis ant stogo. Tegul ir ne žiniasklaidoje, tegul kur nors kitur, bet jis labai reikalingas mums visiems. Ačiū, Tomai.
P.S. Dabar jau visi „15min“ įkūrėjai: direktorius Tomas Balžekas, pirmoji vyr. redaktorė Vytautė Šmaižytė, rinkodaros vadovas Tomas (Olius) Bindokas, pardavimo ir finansų vadovas Daumantas Mikučionis ir verslo angelas Edvinas Dovydaitis į savo nemokamą laikraštuką, virtusį naujienų portalu, žiūri iš šalies. Gal taip ir turi būti: būna laikas kurti ir ateina laikas prisiminti gerus laikus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Balžekas: „Jūs kenkiate mūsų verslui“
