Ką gi, šios baimės rimtos, todėl apie jas vertėtų pakalbėti plačiau. Anoniminių komentarų šalininkai tikina, kad galimybė žmogui, paslėpusiam savo tapatybę internete (tik internete, nes visur kitur – televizijoje, radijuje, spaudoje, socialiniuose tinkluose jis savo nuomonę reiškia ne anonimiškai), yra žmogaus saviraiškos, laisvo žodžio varžymas ir net bandymas įvesti cenzūrą.
Kodėl gi toks apsivalymas interneto portale gali, anot anoniminių komentarų gynėjų, sukelti tokių didelių, netgi grėsmę demokratinei visuomenei keliančių problemų?
Vargu ar tokią saviraišką galima pavadinti žodžio laisve ar kokia nors vertybe, kurią verta ginti ir puoselėti. Tai greičiau laisvė nuo atsakomybės už tai, ką darai, ką sakai ir kaip gyveni.
Turiu vilties, kad anoniminių komentarų gynėjai paskaito tai, ką gina. Taip, tuose komentaruose žodžio ir saviraiškos laisvės tiek daug, kad nereikia nei logikos, nei gramatikos, nei etikos. Dažnai užtenka sąmonės srauto ar cenzūrinių ir nelabai ištiktukų. Bet vargu ar tokią saviraišką galima pavadinti žodžio laisve ar kokia nors vertybe, kurią verta ginti ir puoselėti. Tai greičiau laisvė nuo atsakomybės už tai, ką darai, ką sakai ir kaip gyveni.
Žinoma, galima su tuo susitaikyti, numoti ranka, konstatuoti, kad tokia jau yra žmogaus prigimtis, ir bandyti nepastebėti tos patyčių kultūros, kuri įsišaknijo ir vis plačiau kerojasi anoniminiuose komentaruose. Baisiausius atvejus palikti aiškintis policijai, kuri ir taip nieko nespėja.
Bet taip elgiasi gyvenimo džiaugsmą, viltį ir svajones praradę žmonės. Tie, kurie nori ne pakeisti pasaulį, o tik tyliai, žemėjančia trajektorija prastumti savo dienas tame pilkame pasaulyje; tie, kurie nuolat zyzia, kaip viskas blogai, bet neleidžia nieko daryti, kad tas blogai virstų gerai; tie, kurie kiekviename bandyme ką nors keisti iškart ieško būsimų klaidų, trukdžių, bet ne galimybių, kaip jų išvengti. Arba tie, kurie turi jėgos ir sugebėjimų pakeisti, bet šaltai skaičiuoja, kad dabar labiau apsimoka nieko nekeisti.
15min nenori nei skaičiuoti, nei zyzti, kad viskas blogai, kad nieko nepakeisi, nes tokia jau ta žmogaus prigimtis. Mes nieko necenzūruojame, neapribojame niekieno žodžio laisvės, mes tiesiog bandome sukurti bendruomenę, kurios nariai kalbėtųsi ne pasislėpę už nickų, o tikrais savo vardais, švaria kalba, be keiksmažodžių ir patyčių, argumentuotai.
Toks mūsų mažas bandymas pakeisti pasaulį. Toks mūsų atsakingos žiniasklaidos įsivaizdavimas. Galbūt ne viskas pavyks, gal ta bendruomenė, kuri norėtų ir įsipareigotų viešojoje erdvėje elgtis civilizuotai, bus daug mažesnė, nei mes tikimės, bet bent būsime pabandę.
Būsime pabandę ir neišsigandę savo skaitytojams pasiūlyti nuomonę reikšti savo vardu. Nes būtent baimė kalbėti savo vardu bene labiausiai stebina. Jau 26 metus gyvename Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, o vis dar dairomės į sovietmečio šmėklas. Vis dar bijome ar įsivaizduojame, jog žmonės bijo kalbėti savo vardu. Tiesą sakant, nebijo. Užtenka pasižiūrėti LRT „Klausimėlio“ laidą ir išgirsti, kaip žmonės savo vardu drąsiai reiškia savo nuomonę net apie tai, ko nei girdėjo, nei matė, nei įsivaizduoja esant.
Mes nieko necenzūruojame, neapribojame niekieno žodžio laisvės, mes tiesiog bandome sukurti bendruomenę, kurios nariai kalbėtųsi ne pasislėpę už nickų, o tikrais savo vardais, švaria kalba, be keiksmažodžių ir patyčių, argumentuotai.
Juokai juokais, bet ta tikra, o gal labiau įsivaizduojama, įsikalbėta baimė yra, ko gero, vienas didžiausių kliuvinių, kurie trukdo valstybės ir visuomenės raidai. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu premjeras nebijotų prezidentės, tiekėjas – prekybos giganto, samdinys – darbdavio, pavaldinys – viršininko, mokinys – mokytojo, vaikas – tėvo, žmona – vyro? Straipsnio herojus – anoniminių komentatorių? Juk viskas arba daug kas būtų kitaip.
Premjeras tvarkytųsi valstybėje taip, kaip išmano, pasitardamas su koalicijos partneriais ir prezidente, nes tam ir gavo mandatą laimėjęs rinkimus (suprantu, kad dabartinė valdžios konfigūracija labai jau netinka šiam palyginimui, bet dėl to juk nepaaukosi demokratijos). Tiekėjas drąsiai derėtųsi su prekybos gigantu, dalintųsi uždarbį bent per pusę, nemokėtų jokių lentynų mokesčių ir nebūtų jokių kalafiorų skandalų. Samdinys ar pavaldinys nebijotų rėžti tiesos į akis darbdaviui ar viršininkui (o šie nebijotų pasakyti, kaip anie nemoka dirbti), savo teises gintų organizuotai, profesinėse sąjungose, nereikėtų nė naujų darbo kodeksų. Mokytoją gerbiantis mokinys eitų į mokyklą mokytis, o ne rėkauti per pamokas, tuomet būtų ką priimti į universitetus bent su minimaliais balais. Šeimos ne irtų ritindamos vis didesnį problemų kamuolį, o džiaugtųsi bendru buvimu, tiesa, nusustų korporatyviniai vakarėliai, bet kažką juk reikia aukoti. O jūs skaitytumėte neįtikėtinas išpažintis ir stebinančias įžvalgas.
Taip galėtų būti, jeigu nebijotume arba, turiu įtarimą, neapsimestume, jog bijome, o iš tiesų patogiai dergiamės pasivadinę „Aš“. Jeigu išnyktų anoniminių skundų, šmeižto, iškreiptų faktų apie verslo ar politinius konkurentus, pokiliminių žaidimų, patyčių kultūra.
Bet kad taip būtų, reikia nuo kažko pradėti. Pradėkime bent nuo to, kad būsime atsakingi už tai, ką kalbame ir rašome. Kalbėsime savo vardu, o ne trolių. Argumentuotai, be patyčių, švaria lietuvių kalba. Tik tiek. Jeigu kam tai atrodo žodžio laisvės, saviraiškos varžymas ar net cenzūra, ką gi, nebijokite ir pabandykite – pamatysite, kad kasdien vis mažiau reikės „Interneto higienos“ linijos produktų.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Interneto higienos“ judėjimas: kaip šią 15min idėją vertina garsūs žmonės
