 |
| Raimundas Celencevičius |
Po rinkimų pasirodė tvirtinimų, kad C. Laszlo rinktinės vyriausiuoju treneriu išrinktas netikėtai. Buvo nustebę ir apžvalgininkai, ir rinktinės futbolininkai. Visi manė, kad rinkimų favoritas – vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, bet dar nedaug kaip treneris pasiekęs V. Ivanauskas. Esą jis buvo artimesnis Lietuvos futbolo federacijai (LFF) ir jos Vykdomąjį komitetą sudarantiems veikėjams.
Prieš rinkimus iš tiesų būta intrigos: dalis Vykdomojo komiteto narių žavėjosi C. Laszlo, dalis linko prie V. Ivanausko. Abu šie treneriai savotiškai panašūs: palyginti jauni, labai ambicingi, neslepiantys karšto būdo ir valdingumo, bet gerų manierų ir solidžios išvaizdos. Abu dirbo žinomuose klubuose, bet juose neįsitvirtino ir dabar yra karjeros kryžkelėje. Abu jau senokai ką nors treniravo. Žodžiu – bedarbiai. Tad abiem galimybė dirbti su kad ir smarkiai sugadinusia savo reputaciją Lietuvos futbolo rinktine yra tarsi šiaudas skęstančiajam, šansas sugrįžti į tarptautinę areną ir būti pastebėtiems. Taigi abiejų kandidatų (likusiųjų – Baltarusijoje gyvenančio L. Rumbučio ir bulgaro G. Vasilevo – niekas rimtai nevertino) galimybės nugalėti buvo beveik vienodos. V. Ivanauskui koją, matyt, pakišo tai, kad jis lietuvis, gyvena Lietuvoje, kur visi apie jį viską žino ir mato ne tik jo pakilimus, bet ir nuopuolius bei žalingus įpročius. Pasirinkimą tikriausiai nulėmė ne tai, kad C. Laszlo programa buvo geresnė (negi V. Ivanauskas nesakė, kad nori dirbti su jaunimu, jei LFF tai nuolat pabrėždavo?), bet federacijos vadovų atsargumas ir nenoras rizikuoti.
Abu dirbo žinomuose klubuose, bet juose neįsitvirtino ir dabar yra karjeros kryžkelėje. Abu jau senokai ką nors treniravo. Žodžiu – bedarbiai.
LFF Vykdomasis komitetas už vengrą balsavo vienbalsiai ir net nutarė su juo pasirašyti ilgalaikę sutartį – dveji metai garantuoto darbo ir galimybė sutartį pratęsti dar dvejiems metams. Tad kalbos, kad V. Ivanauskas buvo šių rinkimų favoritas, atrodo gana nerimtos. O gal tokie balsavimo rezultatai tik apnuogina tai, ką slepia gražus LFF fasadas: Vykdomasis komitetas, kurį sudaro daugiausia garbaus amžiaus veikėjai, turi mažai ką bendro su šiuolaikiniu futbolu, todėl balsuoja taip, kaip reikia LFF prezidentui ir jo aplinkai.
LFF vadovai po R. Žutauto nesėkmės prie rinktinės vairo nutarė dar kartą lipti ant to paties grėblio ir pasirinkti gelbėtoją iš užsienio. Dabar visiems belieka tikėtis, kad C. Laszlo taps antru J. Couceiro, kuris, 2008 m. perėmęs rinktinės vairą, sukūrė mažą stebuklą. Rinktinės žaidėjai iki šiol su nostalgija prisimena portugalo vadovavimo laikus. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje subrendę futbolininkai bene pirmą kartą turėjo trenerį, kuris ne tik atitiko jų žaidimo lygį, bet ir jį gerokai pranoko. Buvo jiems ne diktatorius, o autoritetas. Deja, J. Couceiro netiko LFF vadovų žaidimo taisyklėms, todėl greitai tapo nereikalingas, nors taip pat norėjo su Lietuvos rinktine dirbti ilgai ir ugdyti mūsų amžinai perspektyvų, bet vėliau nežinia kur dingstantį jaunimą. Įdomu, kiek ištvers C. Laszlo? Ir dar įdomu: kada LFF vadovai baigs maivytis ir pradės rimtai kalbėtis apie ilgalaikį darbą su perspektyviausiais Lietuvos treneriais – Danijos „Brondby“ klubo strategu A. Skarbaliumi ir dešiniąja J. Couceiro ranka Rusijos „Lokomotiv“ klube E. Jankausku?
Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia: https://www.15min.lt/laikrastis
