Pamenate, šiek tiek daugiau nei prieš metus, vos po sensacingai laimėtų 2016 metų Seimo rinkimų kone visi svarstėme, kiek čia laiko ta didžiulė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija išliks nesuskilusi. Atrodė, kad tai tik laiko klausimas, nes LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir nepartinis premjeras Saulius Skvernelis nesutarė kone kiekvienu didesniu klausimu, vienas koalicines derybas vedė su socialdemokratais, o kitas – su konservatoriais. Tuomet atrodė, kad S.Skvernelis mieliau dirbtų su Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamais konservatoriais, bet nusvėrė R.Karbauskio meilė socialdemokratams.
Derybos su socialdemokratais buvo tokios, kad net patys kairiųjų derybininkai nesuprato, dėl ko su valstiečiais susitarė jų lyderis ekspremjeras Algirdas Butkevičius. Tačiau ir po to netilo kalbos, kad tik laiko klausimas, kada gudrieji socialdemokratai suvystys valstiečius, atskels nuo jų S.Skvernelį su jo nepartiniais šalininkais ir vėl pasiims valdžią. Juolab kad R.Karbauskis su įkarščiu brido iš vienos Gretos balos į kitą ir nė nesirengė sustoti.
Tačiau atsitiko tai, ką buvo sunku numatyti: vedybos iš išskaičiavimo pasirodė daug patvaresnės nei iš išorės tvirta kaip monolitas socialdemokratų šeima. S.Skvernelis ir R.Karbauskis po slaptų ir viešų skandalų, išsirėkimų, durų trankymo apsitrynė, nugludino kampus ir pasidalijo įtakos zonomis. O štai senieji socialdemokratai nesugebėjo ištverti kartų kaitos egzamino: turime vieną – valdančiąją – socialdemokratų frakciją Seime ir kitą – opozicinę – už Seimo ribų.
Dabar, kai jau šaukštai po pietų, galima pamokančiai pastebėti, kad jei partijos lyderio rinkimus būtų laimėjęs nuosaikusis Mindaugas Sinkevičius, viskas būtų kitaip – partija liktų koalicijoje ir būtų išvengta skilimo. Tačiau kai nugalėjo kur kas ideologiškai grynesnis ir kietesnis Gintautas Paluckas, kėdes Seime dar išsaugoję socialdemokratai suprato: daugumai jų tai paskutinė kadencija, po kurios liks reikštis nebent savivaldoje.
Jis skaldo ir valdo, žada ir atsižada, lyg koks chameleonas prisitaiko prie bet kokios situacijos.
Tokiems patyrusiems vilkams kaip Irena Šiaulienė, Algirdas Butkevičius, Rimantas Sinkevičius, Gediminas Kirkilas, Juozas Bernatonis, Rimantė Šalaševičiūtė, Antanas Vinkus, senųjų socialdemokratų vėliavnešiu tapusiam Andriui Palioniui, prie šios „valdžios frakcijos“ prisiplakusiam iš korupcija atsiduodančių skandalų neišbrendančiam Artūrui Skardžiui ir „darbiečiui“ Valentinui Bukauskui buvo aišku, kad per kitus rinkimus jie bus nustumti į sąrašo galą, o vienmandatėse jau seniai niekas nebešviečia. Nes šie veikėjai, įpratę sprendimus priimti pasitardami su savimi, po partijos skyrių balsavimo suprato, kad daugiau taip nebebus.
Vadinasi, nieko kito jiems ir nebeliko – tik eiti va bank ir išsaugoti turimus postus, įtaką, o gal ir susirasti naują priebėgą dar bent ketveriems metams. Tas va bank – palikti Socialdemokratų partiją be frakcijos Seime, na, geriausiu atveju, su prieš „frakcijų koaliciją“ su valstiečiais balsavusiais Rasa Budbergyte, Raminta Popoviene, Algirdu Sysu ir Juozu Oleku bei susilaikusiu Juliumi Sabatausku.
Tiesą sakant, naujasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas pats kaltas. Jis žinojo, kokios nuotaikos dėl buvimo valdžioje yra frakcijoje, bet vis tiek užsuko išėjimo mechanizmą. G.Paluckas pasiekė savo, bet tos pergalės kaina – iki šiol viena tvirčiausių partijų atsidūrė ant skilimo ribos. Viena vertus, tai labai blogai, kita vertus – jei G.Paluckas yra iš tiesų toks ryžtingas ir užsispyręs, kaip atrodo viešumoje, socialdemokratams atsirado puiki galimybė išties atsinaujinti ir tapti tikra kairiąja partija, apie ką nuolat kalba G.Paluckas.
Ta frakcijos dalis, kuri dėl valdžios ryžosi nepaisyti partijos sprendimo palikti koaliciją, anokia ir kairioji. Prisiminkime, kad A.Butkevičius ir jo Vyriausybė buvo nuolat kaltinami, kad vykdo dešiniąją politiką, o G.Kirkilas, J.Bernatonis, I.Šiaulienė, R.Sinkevičius, R.Šalaševičiūtė ar A.Vinkus tik tiek kairieji, kad kadaise priklausė komunistų partijai, LDDP ar buvo sovietinio elito dalis. Apie A.Skardžių išvis nėra ko kalbėti, nes atrodo, jog politika jam tik įrankis verslui.
G.Paluckas, jeigu svajoja apie partijos atsinaujinimą ir sustiprėjimą, kaip tik turėtų siekti, kad jos gretose nebeliktų to senojo balasto, su kuriuo ši politinė jėga nuosekliai čiuožė žemyn. Yra tik vienas įdomus bet: kaip G.Paluckas ir jo partija oponuos Vyriausybės programai, kuri buvo sudaryta ir socialdemokratų rinkimų pažadų pagrindu. Bet pastaruoju metu, kai kalbame apie socialdemokratus, logikos vis mažiau tenka ieškoti.
Beje, akivaizdu, kad S.Skverneliui nesinorėtų, jog G.Palucko socialdemokratai būtų stiprūs. Dėl to jis siekia persivilioti partijai vis dar ištikimą ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių, kurį gundo pasilikti ūkio ministro poste. G.Palucko ir M.Sinkevičiaus tandemas būtų perspektyvus siekiant socialdemokratų atsinaujinimo, o likęs vienas ir dar apribotas kuklių Vilniaus vicemero pareigų G.Paluckas būtų ne toks pavojingas.
Kur kas įdomiau, kaip S.Skvernelis susigyvens su socialdemokratų maištininkais. Nepartinis premjeras per nepilnus metus išmoko tiek, kiek G.Kirkilas per dešimtmetį. Jis skaldo ir valdo, žada ir atsižada, lyg koks chameleonas prisitaiko prie bet kokios situacijos.
Iš karto po rinkimų, kai dar grūmėsi po kilimu dėl įtakos su R.Karbauskiu, S.Skvernelis meistriškai naudojo šantažo, kad pasitrauks, kortą, o jo aplinka neslėpė pasibaisėjimo R.Karbauskio sprendimais. Dabar, kai įtakos sferos jau pasidalintos, S.Skvernelis jau kalba apie tai, kad laikas pagalvoti apie stojimą į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, nes, matai, po teisėsaugos pareikštų įtarimų Liberalų sąjūdžiui politinei sistemai suduotas rimtas smūgis ir ją reikia stiprinti.
Po rinkimų neslėpęs skepsio dėl socialdemokratų ir atvirai flirtavęs su konservatoriais S.Skvernelis dabar jau nebenori su dešiniaisiais turėti nieko bendro, o Seimo socialdemokratus, kuriuos ne kartą viešai koneveikė dėl jų kaišomų pagalių į Vyriausybės ratus, džiaugiasi prisiviliojęs į „frakcijų koaliciją“. Dar daugiau: S.Skvernelis ir kiti „valstiečių“ lyderiai prieš rinkimus žadėjo, kad nieku gyvu nedirbs su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“, nes šios partijos yra sulaukusios teisėsaugos įtarimų. Dabar S.Skvernelis jau nori pasirašyti paramos susitarimus ir su Darbo partijos, ir su „Tvarkos ir teisingumo“ atstovais Seime. O kaip reputacija? Ogi niekaip. Nes susitarimai bus pasirašomi ne su partijomis, o su frakcijomis, kurioms teisėsauga įtarimų neturi. Bravo.
Jei S.Skverneliui šis planas išdegs, Seime opozicijoje jam liks tik keli socialdemokratai, konservatoriai ir teisėsaugos įtarimų tarsi vėžio graužiami liberalai. Iš esmės – tik konservatoriai.
Jiems S.Skvernelis, kaip, beje, ir jau esamiems bei būsimiems „frakcijų koalicijos“ partneriams jau irgi ruošia apynasrius. Premjeras skelbia, kad Seime būtina atlikti parlamentinį tyrimą ir galiausiai išsiaiškinti, kas ir kaip darė Lietuvos politikams įtaką per visus 26 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus. Įsivaizduojat tokio tyrimo mastą?
„Komisijos tikslas nėra nei persekioti ką nors, nei bausti ar vykdyti kokias nors teisėsaugos funkcijas apskritai. Tiesiog reikia atskleisti visuomenei, kas vyko mūsų politiniame gyvenime keletą dešimtmečių“, – pridūrė jis.
O kas gi vyko mūsų politiniame gyvenime keletą dešimtmečių? Tie, kurie stebi politinį gyvenimą, pamena, kad būta daugybė politinės korupcijos skandalų, į kuriuos buvo įsipainiojusios visos pagrindinės šalies partijos. Tarp jų, žinoma, ir konservatoriai. Dauguma teisėsaugos skambiai pradėtų skandalų baigėsi šnipštu arba simbolinėmis baudomis. Tad ką čia dar gali ištirti politikai? Tikriausiai nieko. Bet jie gali nupūsti dulkes nuo senų bylų ir vėl pasėti abejones visomis iki šiol valdžioje buvusiomis partijomis.
Tai būtų labai paranku S.Skverneliui, kuris už trumpo pavadžio laikytų ir savo oponentus, ir naujuosius „frakcijų koalicijos“ partnerius.
Iš dabartinės S.Skvernelio šachmatų partijos galima spėti, kad jo planuose yra tapti naujos centro kairės politinės jėgos, kurioje tilptų ir valstiečiai, ir socialdemokratai, ir „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ likučiai, lyderiu, kurio kietos rankos įvaizdis, populistinė retorika ir siekis didinti valstybės įtaką žmogaus gyvenimui turėtų patikti tiems rinkėjams, kurie amžinai ieško gelbėtojo arba nori, kad jais kas nors pasirūpintų. Tokių Lietuvoje vis dar didelė dauguma.
S.Skvernelis gal ir nebūtų pats blogiausias lyderis tokiems rinkėjams, tačiau jo pasirinkti valdžios siekimo metodai, švelniai tariant, abejotini ir labiau primena ne demokratinę politinę kovą, o už virvučių tampomą demokratiją, kokią propaguoja autokratiškasis Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas ar naujasis S.Skvernelio draugas, Lenkiją iš tamsaus kambarėlio valdantis partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis Jaroslawas Kaczynskis.
Akivaizdu, kad S.Skvernelio metodai ir jo galios augimas itin nepatinka ir kieto būdo prezidentei Daliai Grybauskaitei. S.Skvernelis taip pat nepraleidžia progos atrėžti prezidentei ar net ignoruoti jos iniciatyvas. Bus labai įdomu, kuo baigsis neišvengiama jų dvikova ir kokį politinį kelią po antros kadencijos pabaigos 2019 metais pasirinks D.Grybauskaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jėgos įgavęs Saulius Skvernelis Seime bando burti frakcijų koaliciją be dešiniųjų