Iki šiol būdavo keista, kai dėl kokio nors girto provincijos policininko sukeltos avarijos atsistatydindavo policijos vadovas, arba dėl bylų nemokančių tirti pavaldinių traukdavosi generalinis prokuroras. Bet dabar jau akivaizdu, kad „kaip danguje, taip ir ant žemės“.
Pedofilijos byla geriau nei bet koks rentgenas atskleidė, kokia supuvusi, biurokratiška ir ginanti tik save, o ne Lietuvos piliečius, yra šalies teisėsauga. Nuo pačios apačios – Kauno policijos tyrėjų iki pačių viršūnių – policijos vadovų bei generalinio prokuroro.
Įvairios komisijos ir teismai jau nustatė, kad Kauno policininkai bei prokurorai nemokšiškai reagavo į D.Kedžio skundus dėl neva tvirkinamos mergaitės. Bet dabar aiškėja, kad ne ką geresni ir jų vadovai.
Štai, paskaitykite portale 15min.lt skelbtų pranešimų iš teismo posėdžių antraštes. „Teisėjas stebėjosi, kodėl prokurorai nesusiejo L.Stankūnaitės sesers prašymo ją apginti su informacija apie D.Kedžio planuojamas žudynes“; I.Mikelionis: „Prokuratūrai buvo žinoma, kad rengiamasi nužudyti teisėją J.Furmanavičių“; „Policija prieš žudynes Kaune turėjo žinių, kad D.Kedys ieško ginklo“.
2009-ųjų vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje televizijos laidos ir pagrindiniai šalies dienraščiai vieni per kitus skelbė šiurpius D.Kedžio pasakojimus, kaip pedofilai prievartavo jo mažametę dukrą. Atrodo, būtų sunku rasti Lietuvoje žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie šią istoriją. Bet tik ne prokuratūros ir policijos vadovai, kurie teisme liudija prisiekę sakyti tik tiesą.
Pareigūnai elgiasi kaip vilkai, pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles.
Skaitai pareigūnų liudijimus ir negali patikėti. Policijai ir prokuratūrai M.Žalimas iš anksto pranešė, kad D.Kedys planuoja žudyti, jo manymu, dukrą tvirkinusius pedofilus bei ieško ginklo. Pareigūnai net pradeda klausytis D.Kedžio pokalbių, bet nieko įdomaus neišgirsta. Tuo pat metu L.Stankūnaitė ir jos sesuo V.Naruševičienė skundžiasi bijančios D.Kedžio susidorojimo, bet nei policijos vadovams, nei pačiam tuometiniam generaliniam prokurorui A.Valantinui tai nepasirodo svarbu.
2009 m. spalio 5-ąją, kai Kaune nuaidėjo mirtini šūviai, tuometinis policijos vadovas V.Telyčėnas net nežinojo, kas tas D.Kedys. Į nusikaltimo vietą atvykęs jo pavaduotojas V.Račkauskas, kuris dabar teisiamas dėl to, jog nuslėpė informaciją apie D.Kedžio planus, irgi nežinojo ar apsimetė nežinąs, ką įtarti J.Furmanavičiaus ir V.Naruševičienės nužudymu. Policininkus ant kelio užvedė tik laikraščius skaitęs ir televiziją žiūrėjęs tuometis generalinio prokuroro pavaduotojas V.Barkauskas, pasiūlęs ieškoti D.Kedžio.
Šis teismo procesas atskleidžia ne tik pasibaisėtiną teisėsaugos vadovų neprofesionalumą, aroganciją, biurokratiškumą, bet ir seną priešpriešą tarp Vilniaus ir Kauno prokurorų, tarp policijos bei Generalinės prokuratūros vadovų. Iš pareigūnų liudijimų galima spręsti: jie elgiasi kaip vilkai, pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles. Visuomenei iš tokios teisėsaugos nėra ko tikėtis.
