NSGK tyrimo išvados kur kas mažiau pikantiškos nei dar iki jų nutekinti išviešinti Valstybės saugumo departamento (VSD) raštai, kuriuose – ne tik faktai, bet ir pokalbiai, žinutės, keiksmažodžiai.
Išvadose daug kalbama apie Rusijos koncerną „Rosatom“, kuris per savo valdomą bendrovę NUKEM pelnosi iš Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. „Rosatom“ bandymai per jau buvusį Seimo narį Mindaugą Bastį prieiti prie Lietuvos aukščiausių pareigūnų ir pabandyti prastumti Rusijai naudingus energetikos projektus jau išviešinti ir žinomi ne pirmi metai, tad neverti platesnio aptarimo.
Galutinės tyrimo išvados nepakeitė iki tol besiformavusio vaizdo: koncernas „MG Baltic“ per dešimt metų tapo galingiausia jėga, įsiskverbusia į politikos, valdžios ir teisėsaugos institucijas. Iš tyrimo išvadų matyti, kad „MG Baltic“ darė įtaką Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes laikė už pavadžio net du buvusius jos vadovus – Modestą Kaseliauską ir Dainorą Bradauską. Dėl to galėjo ne tik pats ramiai optimizuoti mokesčius, bet ir padėti jų išvengti kitam Lietuvos verslo galiūnui – „VP grupei“. Ir už tai dar gauti neblogos naudos – reikšmingų nuolaidų savo produkcijai didžiausiame Lietuvos prekybos tinkle.
Teismui perduotos didžiausios politinės korupcijos bylos epizodai rodo, kad koncernui iš jam dirbti pasiryžusių politikų kartais jau net nieko rimto nebereikėdavo. Na, nebent kad paminklas mylimam J.Basanavičiui stovėtų tam tikroje vietoje.
Koncernas per sau artimus politikus įsiskverbė į didžiausias valstybės įmones, pirmiausia „Lietuvos geležinkelius“, ir sėmė iš jų užsakymus, dominavo didžiausius pelnus atnešančiuose viešuosiuose pirkimuose: tiesė kelius, statė ir remontavo universitetus, ligonines ir t.t.
Koncernas, savo versle dažnai balansuojantis ant teisėtumo ribos, turėjo daug savų ausų ne tik Kauno ir Vilniaus apygardų prokuratūrose, bet ir Generalinėje prokuratūroje. Turėjo savo žmonių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje. Dėl to galėjo bandyti stabdyti tyrimus savo atžvilgiu, laiku sužinoti jautrią informaciją.
Koncernas turėjo ir tebeturi savo įtakingą žiniasklaidą – LNK televizijų grupę (alfa.lt portalas jau parduotas). Ši žiniasklaida, anot tyrimo išvadų, politikus, verslininkus, teisėsaugininkus ir kitus koncernui reikalingus žmones šokdino bizūno ir meduolio metodu: kai reikia – tarkuoja, o kai reikia – giria. Ir kaina už tai priklausė nuo to, ar tas taikinys koncernui duoda naudos, ar ne.
Pasak tyrimo išvadų, koncernas turėjo ir savo politinį projektą – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį, kurio atskiri nariai už, kaip kaltina prokurorai, kyšius, nuolaidas politinei reklamai, neteisėtą rinkimų kampanijų finansavimą siekė koncernui naudingų sprendimų, prastūminėjo jam reikalingus įstatymus Seime.
Istorija rodo, kad ne viskas pavyko, bet pavyko daug. Nes teismui perduotos didžiausios politinės korupcijos bylos epizodai rodo, kad koncernui iš jam dirbti pasiryžusių politikų kartais jau net nieko rimto nebereikėdavo. Na, nebent kad paminklas mylimam J.Basanavičiui stovėtų tam tikroje vietoje.
Per 26 metus „MG Baltic“ tapo klasikine oligarchija: įsitvirtino pelningiausiuose statybų, alkoholio gamybos, prekybos ir importo srityse, sukūrė stiprų ir įtakingą žiniasklaidos koncerną, įgijo didžiulę įtaką kitoms verslo struktūroms bei politikams ir jau bandė valdyti valstybę iš galinės sėdynės.
Taip, visa tai sužinojome. Tačiau „MG Baltic“ dar ne visa Lietuva. Šis procesas labai primena tuos laikus, kai, anot NSGK, „MG Baltic“ 2002 m. sukūrė ilgalaikę vystymosi strategiją, kuri per 16 metų virto valstybės užvaldymo strategija.
Tuomet karaliavo kita verslo grupė – „Rubikon“. Jos seifuose per kratas buvo rasta daug juodų pinigų, o Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų įrašyti pokalbiai rodė, kad šiai verslo grupei galėjo dirbti ne tik „Abonentu“ pakrikštytas tuometės Liberalų ir centro sąjungos lyderis Vilniaus meras Artūras Zuokas, bet ir įtakingi Seimo nariai iš Liberalų ir centro sąjungos, konservatorių, socialdemokratų ir socialliberalų. Anuomet viskas vyko taip pat: verslininkai per pokalbius politikams siūlė grynuosius, paremti renginius, fondus, rinkimų apygardas, o už tai prašė priimti jiems reikalingus įstatymus arba juos blokuoti, rieškučiomis sėmė užsakymus.
„MG Baltic“ turėjo iš ko mokytis. Juolab jog tuomet neregėta korupcijos byla baigėsi dideliu šnipštu: įtakingi Seimo nariai išlipo sausi iš balos, o A.Zuokas su „Rubikon“ vadu Andriumi Janukoniu galiausiai po daugybės metų bylinėjimosi buvo nuteisti tik „už gerus darbus“.
Teisėsaugos nepažabotas „Rubikon“ koncernas išaugo kaip ant mielių ir kone monopolizavo ne tik Vilniaus, bet ir likusios Lietuvos šilumos ūkius, oponentus smagiai daužė per savo valdomą žiniasklaidą, o upe plaukiančius pinigus investavo į kitus verslus.
Apie tai NSGK tyrime nėra nė žodžio. Matyt, dar nespėjo užaugti naujas drakonas. Ką gi palauksim. Ir V.Uspaskichas su Darbo partija ne iš karto įsidrąsino.
Taigi, o kur NSGK tyrime likusi Lietuva? Viktorą Uspaskichą ir jo valdomą Darbo partiją po „Rubikon“ korupcijos skandalo į valdžios viršūnę iškėlusi „Vikonda“? Taip, paminėta, kad rėmė Darbo partiją, bet ir viskas. Jau miglotai pamename, kad 2016 m. pabaigoje po daugiau nei dešimties metų Darbo partijos byloje padėtas galutinis taškas: bausmės ir įrodytos nusikalstamos veikos, palyginti su pradiniais įtarimais, juokingos: vietoj beveik 25 nežinia iš kur atsiradusių nelegalių milijonų litų, kuriais buvo finansuojama partijos veikla, įrodyti tik buhalteriniai pažeidimai.
Ir vėl – dežavu: po 2016-ųjų Liberalų sąjūdį sukrėtusio korupcijos skandalo, kai STT rankose su pinigų prikimšta dėžute nuo degtinės atsidūrė save jau premjeru įsivaizdavęs liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir kyšio jam davimu kaltinamas tuometis „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis, Seimo rinkimus triuškinančia persvara laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasivadinęs vienas kito dažnai net nepažįstančių politikos naujokų būrys, kurį atvedė taip pat, kaip ir „Vikonda“, turtingo „Agrokoncerno“ savininkas Ramūnas Karbauskis.
Jis, kaip ir V.Uspaskichas, su savo koncerno interesais, žinoma, neturi nieko bendro. Bet jį, kaip ir V.Uspaskichą, persekioja ryšių su Rusijos verslais šešėliai, abejonės dėl verslo skaidrumo, bandymai apeiti įstatymus dėl savo verslo interesų ir net asmeninių statybų. Na ir, žinoma, bėdos dėl svetimų moterų ir didesnė ar mažesnė distancija nuo savų žmonų, kaipgi be to.
Bet apie tai NSGK tyrime nėra nė žodžio. Matyt, dar nespėjo užaugti naujas drakonas. Ką gi palauksim. Ir V.Uspaskichas su Darbo partija ne iš karto įsidrąsino.
Šį pavasarį ėmė ryškėti, kad kitai, daugiausiai nepartinei valstiečių ir žaliųjų pusei didelę įtaką gali daryti daug interesų Lietuvos energetikoje turinti Vokietijos ir Lietuvos investuotojų bendrovė „Danpower Baltic“. Su ja Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė jau sudarė prieštaringai vertinamą taikos sutartį, kuri verslininkams išgelbėjo kelias dešimtis milijonų. Be to, S.Skvernelis po 15min publikacijų apie taikos sutartį pratrūko, kad (tik įsiklausykite) valstybės valdomos „Lietuvos energijos“ vykdomi ir Europos Sąjungos iš dalies finansuojami atliekų deginimo gamyklų projektai yra nuodijantys žmones ir korupciniai. Energetiką išmanantys žmonės net pritūpė iš nuostabos, o „Danpower Baltic“ valdantys vokiečiai ir lietuviai investuotojai, prekybos tinklo „Senukai“ savininkai tėvas ir sūnus Rakauskai ploja katučių, nes šios jėgainės papjautų jų valdomas elektrines.
Tik epizodiškai paminėti kiti didieji žaidėjai, kurie daugybę metų darė milžinišką įtaką politikai, – „Gazprom“ dujų tarpininkė „Dujotekana“, „Achemos“ koncernas. Tikriausiai daug lengviau dėl to atsiduso į kitas partijas išsilakstę buvę socialliberalai, socialdemokratai ir konservatoriai, kurių piniginėse nugulė daug šių įtakingų verslo struktūrų pinigų.
Įsižeisti galėtų „Vilniaus prekyba“ ir turtingiausiu Lietuvos žmogumi laikomas jos savininkas Nerijus Numavičius. Ši verslo grupė tyrime minima tik tuomet, kai išsigando problemų dėl mokesčių. Bet, kadangi apdairiai viešai atsiprašė „MG Baltic“ savininko Dariaus Mockaus už buvusio „Vilniaus prekybos“ viceprezidento Žilvino Marcinkevičiaus viešus kaltinimus ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, sulaukė koncerno pagalbos.
Na ir žinoma, nacionalinio investuotojo LEO LT įsteigimas. Komitetas siūlo teisėsaugai išsireikalauti iš dabar jau „VP grupės“ valstybės neva patirtus nuostolius, kai reikėjo išardyti LEO LT ir sumokėti šiai verslo grupei beveik 700 mln. litų kompensaciją už Vakarų skirstomųjų tinklų sugrąžinimą valstybei. Išvadose drąsiai teigiama, kad „Vilniaus prekyba“, siekdama įkurti LEO LT, bandė papirkinėti, šantažuoti ir daryti kitokį poveikį politikams, valstybės tarnautojams, projekto kritikams. Tačiau šie teiginiai niekaip neišplėtoti ir niekuo nepagrįsti.
Todėl nežinia, kuo remdamasis komitetas surašė tokius teiginius, ir kas tie politikai, dirbę „Vilniaus prekybai“. Vienas tarsi ir aiškus – tuometinis premjeras ir projekto palaikytojas, nuo socialdemokratų atskilusių socialdarbiečių lyderis bei valstiečių koalicijos partneris Gediminas Kirkilas. Tačiau jis primerkia akį ir atrėžia, kad valstybei siekė gero. Ir ką tu jam?
Išvadose tik anonimiškai aptariami politikų ir verslo struktūrų sukurti partijų finansavimo suvaržymo apėjimo mechanizmai – su politikais susiję fondai, viešosios įstaigos, nepagrįstos nuolaidos žiniasklaidoje ar už reklamos paslaugas.
Galima tik numanyti, kad čia slypi ta korupcija, kurią atskleidus, sugriūtų ne tik liberalai, bet ir kitos didžiosios partijos. Daugelį metų jau sklando kalbos apie juodąsias partijų kasas, savus verslininkus, kurie finansuoja politikų fondus ar su jais susijusias įmones. Ne kartą kalbėta ir rašyta, kad tokias kasas turi ne tik teisėsaugos purtytos ar tebepurtomos Darbo partija, partija „Tvarka ir teisingumas“, bet ir socialdemokratai bei konservatoriai. Ne kartą viešai ar užkulisiuose minėti ir šių partijų juodieji iždininkai. Vieni jau pasitraukė į šešėlį, o kiti dar tebesėdi Seime. Galbūt jie ir aprašyti šiose išvadose, bet jų pavardžių nėra.
Pavadinimai ir veikėjai jau daugelį metų žinomi, tačiau jie kažkodėl iki šiol tabu ne tik Seimo komitetui, bet ir teisėsaugos struktūroms.
Kaip nėra ir žiniasklaidos priemonių, kurių vadovai bei savininkai ciniškai prekiavo ir tebeprekiauja savo įtaka, žurnalistų talentu, šantažu ir gąsdinimais siekia pinigų iš viešinimo konkursų arba reklamos užsakymų iš problemų prispaustų verslo struktūrų. Pavadinimai ir veikėjai jau daugelį metų žinomi, tačiau jie kažkodėl iki šiol tabu ne tik Seimo komitetui, bet ir teisėsaugos struktūroms. Tiesa, „Lietuvos ryto“ grupės vadovas Gedvydas Vainauskas jau teisiamas dviejuose epizoduose dėl prekybos poveikiu, bet tai tik apgailėtini žiedeliai, arbatpinigiai.
Šis tyrimas iškėlė daug klausimų ir dėl Lietuvos teisėsaugos institucijų bei specialiųjų tarnybų veiklos. Akivaizdu, kad Valstybės saugumo departamentas, kurio pagrindinė darbo sritis yra užsienio žvalgyba, „MG Baltic“ koncerno veiklą šalies viduje akylai stebėjo jau mažiausiai nuo 2006 m. Kokiu pagrindu, kodėl, kiek žmonių buvo sekama? Atsakymo nėra. Taip pat nėra atsakymo ir į klausimus, kodėl informacija apie šio koncerno pavojų keliančią veiklą, vis augančią jo įtaką politikams, valstybės institucijoms, valstybės įmonėms, galbūt neskaidriai gaunamus milijardinės vertės valstybės užsakymus nebuvo teikiama valstybės vadovams – prezidentams, premjerams, Seimo pirmininkams, ministrams?
-
NSGK patvirtino tyrimo išvadas, kuriose „Rosatom“ ir „MG Baltic“ čiuptuvai, „VP Market“ žygiai dėl mokesčių ir „Leo LT“, Juozas Olekas balsuojant susilaikė
-
NSGK išvados: 15min skelbia tyrimo apie verslo įtaką politikams dokumentą
-
Į specialią laidą vėlų vakarą atskubėjęs Vytautas Bakas – apie NSGK tyrimo išvadas: „Tuos žmones reikia sustabdyti“
Lengviausias atsakymas – VSD žaidė savo galios žaidimus. Sunkesnis – tuomet valstybėje svarbiausius postus užimdavo žmonės, kurie nekėlė didelio pasitikėjimo. Sunkiausias – tos informacijos kokybė buvo itin prasta. Tokį atsakymą sufleruoja STT galiausiai atliktas „MG Baltic“ veiklos tyrimas, kuris jau pasiekė teismą. STT jau buvę vadovai neslėpė, jog jis buvo pradėtas gavus ir VSD informaciją, tačiau didžiąją dalį įrodymų STT savo jėgomis surinko per porą metų, nes iki tol gauta VSD informacija nebuvo patikima. Apie Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, kuriai dvejus metus, kai koncernas ypač stiprėjo, 2010–2012 m., vadovavo dabartinis Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, minimas tarp „MG Baltic“ įtakoje esančių politikų, išvis nieko nekalbama. FNTT ne tik V.Gailiaus vadovavimo metais, bet ir anksčiau bei vėliau tarsi nematė, kad koncernas kaupia finansinę galią ne tik legaliais, bet ir nelegaliais būdais.
Žinoma, yra ir dar vienas atsakymas, kuriuo išvis sunku patikėti, – VSD sprendimų priėmėjams teikė informaciją, bet jie arba jos neskaitė, arba nesuprato, arba suprato, bet nežinojo ar bijojo su ja ką nors daryti.
NSGK teigia, kad netrukus išviešins visą komiteto sukauptą medžiagą, kurią galima išviešinti. Jos bus labai daug. Bet teismą pasiekusi „MG Baltic“ korupcijos byla rodo, kad toje medžiagoje tikriausiai bus daug beletristikos, pikantiškų detalių, bet mažai įrodomų epizodų. Kitaip tariant, kitą savaitę tikriausiai skaitysime daug įdomios dokumentinės prozos arba pikantiškų prisiminimų.
Ar iš jų bus kokios naudos? Kažin. Valstybė valosi, bet civilizuotai, teisinėmis priemonėmis apsiginti nuo šešėlių dar nėra pajėgi.
