Lietuvos politikai ir šįkart dirba kaip visada: nors nuolat trankė žaibai, nestatė žaibolaidžio, kol neužsiplieskė gaisras. Kai paaiškėjo, kad antikonstitucinio referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams išvengti nepavyks, politikai puolė siūlyti vienas už kitą griežtesnius apribojimus.
Jų jau tiek prisiūlyta, kad pro valdžios sargius į Lietuvos žemelę neprasiskverbs nė vienas ne tik užsieniečių, bet ir Lietuvos ūkininkų spermatozoidas. Klausimas – tai ką valgysime, jei nebus kam tos žemės apvaisinti ir dirbti, niekam nerūpi. Svarbu – kuo tvirtesnį saugiklį ant žemės užmauti.
Politikai tarsi užmiršo, kad nuo šių metų sausio jau veikia vienas didelis ir svarbus saugiklis. Tiesa, naudingas tiems, kurie tos žemės jau turi iki valiai. Nuo šių metų pradžios draudžiama įsigyti daugiau nei 500 ha žemės, kad ji nebūtų sukoncentruota vienose rankose.
Klausimas – tai ką valgysime, jei nebus kam tos žemės apvaisinti ir dirbti, niekam nerūpi. Svarbu – kuo tvirtesnį saugiklį ant žemės sklypo užmauti.
Agrokoncernams, šiaurės vilkams, agrowilams (w – ne dėl palankumo lenkams, o dėl to, kad taip pati užsimanė būti vadinama lietuviško kapitalo įmonė) ir kitiems žemės magnatams šis apribojimas negalioja. Ant jų apetitų apribojimų kojinės atgaline data neužmausi ir to, kas teisėtai įgyta, neatimsi, tad tegu turi ir klesti. O visiems naujiems žemvaldžiams – šiukštu. Taip pat ir užsieniečiams.
Bet, pasirodo, toks saugiklis – ne saugiklis, reikia daugiau. Pavyzdžiui, Seimo nariai, ilgai plušėję, rimtais veidais siūlo leisti įsigyti daugiau nei 10 ha tik tiems, kurie moka lietuvių kalbą ir pastaruosius trejus metus gyvena Lietuvoje. Vilniaus rajono lenkai tikriausiai jau gali krautis mantą ir ieškoti laimės kitur, nes dauguma jų, jei norės ūkininkauti, tikriausiai neišlaikys lietuvių kalbos egzamino.
Gaila, kad Seimo nariai buvo nedrąsūs. Galėjo eiti dar toliau ir uždrausti Lietuvoje pagamintą, taisyklingai lietuviškai šnekančio ūkininko išaugintą žemės ūkio produkciją pirkti ir ragauti tiems, kurie iš lietuvių kalbos mokykloje turėjo mažesnį pažymį nei 8.
Negana to, pagal planuojamus įvesti draudimus, žemės pirkti negalės tie, kurie turi ūkininkavimui reikalingų profesinių žinių ir kompetencijos bei gyvena toje savivaldybėje, kur yra trokštama žemė. Ir vėl Seimo nariai sustojo pusiaukelėje: nepasiūlė kiekvienoje kolegijoje ir aukštojoje mokykloje privalomai visų specialybių studentams suteikti ūkininkavimo žinių, o kiekviename sklype įbetonuoti po stulpą, prie kurio būtų galima pririšti po ūkininką.
Tiesa, pagal Seimo narių norus, pririšti būtų galima tik tą ūkininką, kuris trejus metus, prieš įsigydamas žemę, jau kažkur ūkininkavo. Kur, jei negali iki tol įsigyti žemės?
Neduok Dieve, ūkininkui pavyks įsigyti žemės, tuomet jis turės įsipareigoti ne mažiau nei penkerius metus jos niekam neparduoti ir dirbti tą žemę, nesvarbu, ar joje kas auga, ar ne. Šį punktą derėtų įtraukti ir į Baudžiamąjį kodeksą, nes kiekvienas naujas šalies ūkininkas būtų pasodintas savo sklype be teisės keisti įkalinimo vietą penkerius metus.
Šį punktą derėtų įtraukti ir į Baudžiamąjį kodeksą, nes kiekvienas naujas šalies ūkininkas būtų pasodintas savo sklype be teisės keisti įkalinimo vietą penkerius metus.
Gaila, kad, atrodo, marinamas ankstesnis pasiūlymas pretendentus pirkti žemę tikrinti Valstybės saugumo departamentui ir išduoti pažymas, kurie gali tai daryti, o kurie ne.
Šitiek darbo vietų būtų sukurta! Juk norint atlikti tokį nacionalinio saugumo svarbos darbą tektų slapta klausytis kiekvieno būsimo ūkininko pokalbių, juos sekti, stebėti jų susirašinėjimą, slapta tikrinti jų tvartus ir kluonus bei rašyti įslaptintas pažymas prezidentei, premjerui ir Seimo pirmininkei.
Laimei, dar liko pasiūlymas savivaldybėse sudaryti specialias komisijas, kurios tikrintų ir nuspręstų, kas vertas pirkti žemę, o kas ne.
Seime svarstomi saugikliai jau sukėlė didžiulę sumaištį. Didelius žemės plotus valdančios bendrovės ir ūkininkai jau grasina maidanais, blokadomis, o mažesnės žemės ūkio bendrovės bijo imti Europos Sąjungos paramą, nes nebežino ko laukti.
Gamtos išteklių gavybos įmonės gąsdina, kad dėl tokių Seimo narių užmačių Lietuva prarastų visus išteklius, nes jos negalėtų įsigyti žemės ir kasti paprasčiausio žvyro.
Iš ūkininkų skundų galima daryti išvadą, jog jiems labiausiai kliūva ne užsieniečiai, o tai, kad nėra galimybės įsigyti žemę, nes ją valdantys spekuliantai nenori jos parduoti. Žemę tenka nuomotis ir bijoti, kad vieną dieną jos neteksi ir liksi kyboti ore su visa už Europos Sąjungos ir iš bankų skolintus milijonus susipirkta technika.
Jei tik tiek bėdos, tai kam šitaip verstis per galvą? Užtektų įteisinti, kad žemę galėtų įsigyti kad ir Europos Sąjungos ir NATO priklausančių valstybių piliečiai, nustatyti žemės nuomos apribojimus – kad ir leisti nuomoti ne daugiau kaip tuos pačius 500 ha, ir veiksmingai bausti tuos spekuliantus, kurie žemę tik laiko dyką, o jos nedirba. Juk visus mažuosius ūkininkus valstybė sugeba prispausti taip, kad jie net žolę laiku privalo nušienauti, kitaip gali netekti ES išmokų, tai kodėl negali prispausti didžiųjų žemvaldžių?
