Atrodo, kad tokiu įvykiu gali tapti tragiška Britanijos parlamento narės leiboristės J.Cox žūtis birželio 16 d., iki referendumo likus tik septynioms dienoms. Nepriklausomai nuo to, ar bus įrodyta, kad kaltinamasis jos nužudymu buvo susijęs su radikaliais politiniais judėjimas, pasisakančiais prieš narystę ES, šis įvykis jau įgavo politinę prasmę. Jis jau pakeitė pačios agitacinės kampanijos eigą, pristabdydamas pastaruoju metu matomą išstojimo iš ES šalininkų dominavimą viešojoje erdvėje ir jų persvarą prieš narystės ES rėmėjus, kurią fiksavo nemažai visuomenės nuomonės apklausų. Užuojauta už narystę ES aktyviai agitavusiai J.Cox bei tinkama premjero ir kitų narystės ES šalininkų laikysena gali padėti pritraukti dar neapsisprendusių rinkėjų balsus, aktyvuoti dalį apskritai neketinusių referendume dalyvauti rinkėjų, ypač narystę ES labiau palaikantį jaunimą.
Užuojauta už narystę ES aktyviai agitavusiai J.Cox bei tinkama premjero ir kitų narystės ES šalininkų laikysena gali padėti pritraukti dar neapsisprendusių rinkėjų balsus.
Tad, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, labiau į emocijas apeliavusiems „Brexit“ aktyvistams galiausiai gali pakenkti ne tvirtesni narystės ES ekonominiais vertinimais grindžiami pasilikimo ES šalininkų argumentai, o rinkėjų emocijos. Žinoma, jei per likusias kelias dienas nenutiks dar kas nors, kas vėl galėtų pakeisti svyruojančių rinkėjų nuotaikas. Kartu šis įvykis vėl grąžina prie klausimo apie referendumų ir kitų tiesioginės demokratijos priemonių naudojimo tinkamumą sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, kaip valstybių dalyvavimas tarptautinėse organizacijose ar tarptautiniuose susitarimuose dėl prekybos liberalizavimo (pavyzdžiui, dėl ES asociacijos susitarimo su Ukraina).
Referendumo Britanijoje iniciatoriai jį vadina svarbia demokratijos išraiška, kuri sudaro galimybę viešai apsvarstyti svarbų visuomenei klausimą ir pačiai visuomenei tiesiogiai išreikšti savo nuomonę. Tokia galimybė iš principo verta ir lėšų, ir skiriamo laiko. Panašius argumentus referendumų šalininkai naudoja ir kitose šalyse. Tačiau negalima nepastebėti, kad referendumų iniciatoriai dažnai pasitelkia juos siekdami kitų politinių tikslų.
Prieš Britanijos parlamento rinkimus 2015 m. pažadėdamas surengti šį referendumą D.Cameron‘as pirmiausia siekė pritraukti dalį euroskeptiškosios UKIP rinkėjų balsų bei apraminti euroskeptikus konservatorių partijoje. Tokia taktika atnešė trumpalaikę sėkmę – padėjo laimėti daugumą vietų parlamente ir vėl tapti premjeru, tačiau šiuo metu referendumo kampanija dar labiau supriešino konservatorių partijos narius ir pavirto kampanija dėl to, kas perims vadovavimą jai iš dabartinio premjero (o „Brexit“ sprendimo atveju jis gali būti priverstas atsistatydinti nesulaukęs kadencijos pabaigos). Kaip tik dėl tokių politinių manevrų Britanijos premjerą kritikuoja ir kolegos iš kitų ES šalių. Jų nuomone, toks rizikavimas pačiai Britanijai ir visai ES rimtas pasekmes galinčiu sukelti balsavimu bei dėmesio atitraukimas nuo ES apėmusių krizių valdymo yra neatsakingas.
Referendumo Olandijoje dėl ES asociacijos su Ukraina iniciatoriai net neslėpė, kad tikrieji jų ketinimai yra visai nesusiję su visuomenės paramos šiai sutarčiai patikrinimu.
Toks referendumų naudojimas partiniams ar asmeniniams politiniams tikslams dažnas ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, referendumo Olandijoje dėl ES asociacijos su Ukraina iniciatoriai net neslėpė, kad tikrieji jų ketinimai yra visai nesusiję su visuomenės paramos šiai sutarčiai patikrinimu. Jų siekis buvo šitokiu būdu suteikti galimybę rinkėjams išreikšti savo požiūrį į ES apskritai. Pastaraisiais metais Lietuvoje įvykusių referendumų iniciatoriai irgi tokiu būdu pirmiausia siekė mobilizuoti galimus savo rinkėjus. Ne noras sužinoti rinkėjų nuomonę apie atominę energetiką, bet referendumo iniciatorių išrinkimas į Seimą buvo svarbiausias jų motyvas. Galbūt nuspėdami apie kitų motyvų egzistavimą dauguma rinkėjų nusprendžia nedalyvauti tokiuose referendumuose, kaip rodo ir menkas dalyvavimas referendume dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams 2014 m. Lietuvoje. Žinomi ir kiti argumentai prieš dažną referendumų iniciavimą klausimais, kurie susiję su tarptautiniais susitarimais, nes jų tekstai būna sunkiai suprantami neįsigilinusiems rinkėjams arba pastarieji balsuodami siekia nubausti valdančiuosius, bet ne išreiškia nuomonę referendumo klausimu. Būtent dėl šių priežasčių Olandijos premjeras M.Rutte pareiškė, kad yra „totaliai, totaliai, totaliai“ prieš referendumus.
Vis dėlto nepaisant šių argumentų, referendumų iniciatyvos turėtų būti vertinamos rimtai. Referendumų iniciatoriai naudoja šį instrumentą pirmiausia dėl to, jog nemažai rinkėjų ES šalyse (ir kitose demokratijose, kaip rodo D.Trump‘o ir B.Sanders‘o populiarumas JAV) yra nusivylę atstovaujamosios demokratijos institucijomis ir tradicinių partijų politika. Dažnai teigiama, kad šitaip vadinamieji populistai pirmiausia apeliuoja į rinkėjų nepasitenkinimą globalizacija (imigrantais, konkurencija iš Kinijos ir pan.) bei pernelyg dideliu ES vaidmeniu, ribojančiu jų ir jų šalių autonomiją. Tačiau svarbesnė nepasitenkinimo politiniu elitu priežastis yra pastarojo negebėjimas sąžiningai kalbėtis su rinkėjais apie sudėtingus pasirinkimus bei pasaulyje vykstančius pokyčius. Be to, kiekvienų rinkimų daromas spaudimas pernelyg sureikšminti savo vaidmenį rinkėjų gyvenimui ir ekonominei padėčiai padaro juos atsakingus rinkėjų akyse už tai, ko išrinkti politikai tiesiog negali išspręsti. O tai sukuria palankią terpę dar šviesesnę ateitį žadantiems veikėjams, siūlantiems tiesioginės demokratijos metodais suteikti jiems mandatą. Nors kaip rodo rinkimai bei referendumas Graikijoje 2015 m., nėra taip paprasta įgyvendinti nuo realybės atitrūkusius pažadus.
Tad nepriklausomai nuo referendumo Britanijoje baigties atstovaujamosios demokratijos kokybės klausimas bus ne mažiau svarbus, nei pabėgėlių krizės valdymas ar euro zonos reikalai. Tiesa, jei Britanijos rinkėjai nuspręstų, kad jų šalis turi pasitraukti iš ES, tai sukels neigiamų trumpalaikių ekonominių pasekmių bei didžiulį politinį neapibrėžtumą dėl pasitraukusios Britanijos naujo santykių su ES statuso. Be to, „Brexit“ šalininkų pergalė sukeltų domino efektą tiek sustiprindama balsus tų politikų, kurie panašius referendumus siūlo kitose ES šalyse, tiek ir vesdama link Didžiosios Britanijos virtimo „mažąja Anglija“ scenarijaus. Tačiau net jei rinkėjai palaikytų status quo ir Britanija liktų ES nare, būtų didelė klaida, jei politinis elitas ES šalyse tai priimtų kaip ženklą, kad galima grįžti prie įprastos politikos. Rinkėjų nepasitenkinimas vykstančiais procesais pasaulyje išliks palankia terpe naujoms politinėms iniciatyvoms, nukreiptoms prieš tradicinę politiką bei tokias institucijas kaip ES. Jei tradicinės partijos nepermąstys savo santykio ir komunikacijos su rinkėjais, jos gali likti prie suskilusios Europos „geldos“, kai iš jų bus atimtos priemonės bendras Europos šalių problemas spręsti bendrai. Ir labiausiai dėl to nukentėtų tokios neramioje kaimynystėje esančios ir santykinai mažai pajėgumų savarankiškai reaguoti į išorės grėsmes turinčios šalys kaip Lietuva.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
