Ir ne tik todėl, jog daugelis JK ir ES gyventojų tiesiogiai jokių su JK pasitraukimu iš ES susijusių pokyčių kol kas nepajus – iki 2020 metų pabaigos galioja pereinamasis laikotarpis, kai JK ir toliau dalyvaus ES bendrojoje rinkoje ir laikysis kitų ES taisyklių, nors ir nebeturės balso ES institucijose.
JK premjero B.Johnsono išsakytas noras nebepratęsti sutarto pereinamojo laikotarpio yra vienas iš svarbių politinių apribojimų pasiekti ambicingam JK ir ES susitarimui.
„Brexito“ reikalai neišnyks iš politinės darbotvarkės, nes netrukus prasidės derybos dėl JK ir ES ateities santykių, nuo kurių priklausys, kokiomis sąlygomis po pereinamojo laikotarpio vyks prekyba, bus teikiamos paslaugos, judės žmonės, kapitalas ir bus bendradarbiaujama tarp JK ir ES įvairiose srityse nuo saugumo ir gynybos iki mokslo tyrimų. Yra svarių argumentų siekti, kad būtų susiderėta dėl ambicingo daugelį sričių apimančio susitarimo, kuris sudarytų sąlygas kuo laisviau prekiauti ir kuo glaudžiau bendradarbiauti JK ir ES. Tačiau „Brexito“ procesas jau pademonstravo, kad politiniai sprendimai nebūtinai atspindi tai, kas atrodytų geriausia ekonominių argumentų ar bendrų interesų požiūriu.
JK premjero B.Johnsono išsakytas noras nebepratęsti sutarto pereinamojo laikotarpio yra vienas iš svarbių politinių apribojimų pasiekti ambicingam JK ir ES susitarimui. Kokios apimties ir turinio susitarimą dėl ateities santykių JK ir ES gali spėti susiderėti per trumpesnį nei vienerių metų pereinamąjį laikotarpį? Įvertinant, kad susitarimą dėl ateities santykių turės ratifikuoti JK ir ES (ir turbūt visų 27 ES valstybių narių bei kai kurių iš jų regionų parlamentai – tai priklausys nuo būsimo susitarimo apimties), deryboms liekantis laikotarpis dar labiau sutrumpėja. Tiesa, B.Johnsonas ne kartą yra keitęs savo nuomonę, tad neatmestina, kad ir dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo ji gali pasikeisti. Tačiau kol kas remiamasi prielaida, kad bent dėl svarbiausių klausimų – ypač tarpusavio prekybos reglamentavimo – reikės susitarti per labai trumpą laiką.
Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad JK ir ES nuostatos skiriasi svarbiais derybiniais klausimais. Pavyzdžiui, JK svarbus laisvas paslaugų teikimas, nors kol kas ES atstovai mažai kalba apie tai. ES atstovų teigimu, svarbu, kad būtų išsaugotos lygios sąlygos reguliavimo standartų požiūriu, kad produktų ir gamybos procesų normos JK ir ES išliktų suderintos. Tuo tarpu JK vyriausybės ministrai kartoja, kad jų tikslas yra susigrąžinti reguliavimo laisvę, o kai kas iš konservatorių įsivaizduoja, kad JK turi tapti „Singapūru prie Temzės“.
Be to, skirtingos ES šalys irgi turi skirtingus prioritetus. Pavyzdžiui, Lietuvai svarbi ne tik laisva prekyba bei transporto paslaugos, bet ir JK vaidmuo bendradarbiaujant saugumo ir gynybos srityje. Vokietijai ar Olandijai svarbu, kad toliau sklandžiai vyktų prekyba su JK pridėtinės vertės kūrimo grandyse automobilių pramonėje. Prancūzijai, Olandijai, Danijai ar Airijai svarbi prieiga prie JK žuvininkystės išteklių. Airijai apskritai svarbu, kad būtų įvesta kuo mažiau apribojimų jos intensyviems ryšiams su JK. Airijai svarbus ir praktinis Išstojimo sutarties nuostatų, kuriomis siekiama išsaugoti netrikdomą judėjimą, kertant sieną tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, įgyvendinimas. Tikėtina, kad dėl jo dar gali kilti ginčų tarp JK ir ES. O kalbant apie ginčų sprendimo mechanizmus – net ir susiderėjus dėl vienokių ar kitokių tarpusavio ryšius reglamentuojančių nuostatų, bus ne mažiau sunku susitarti dėl to, kaip turi būti sprendžiami ateityje galintys kilti nesutarimai tarp JK ir ES ir koks čia būtų ES Teisingumo teismo vaidmuo.
Tad, viena vertus, žinomų nežinomųjų išlieka daug – kaip pavyks suderinti skirtingas JK ir ES pozicijas, ar ES šalys išsaugos vienybę, ar bus spėta susitarti šiais metais. Kiekviena ES šalies vyriausybė, įskaitant ir Lietuvą, turi įvertinti ir skirtingus savo šalies ekonominius interesus, ir vidaus politinę aplinką, ir bendresnius nacionalinio saugumo interesus, ir poreikį palaikyti ryšius su JK, įvertinant juos santykyje su ES integralumo išsaugojimu.
Kita vertus, po praėjusių metų pabaigoje įvykusių parlamento rinkimų JK situacija tapo paprastesnė tuo, jog galutinai atkrito tokie ateities santykių tarp JK ir ES scenarijai kaip JK dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje (norvegiškasis) bei muitų sąjungoje (turkiškasis). Labiausiai tikėtini scenarijai yra du – arba ribotos apimties susitarimas dėl laisvosios prekybos, tęsiant derybas dėl atskirų susitarimų įvairiose politikos srityse jau pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, arba ambicingesnis susitarimas, apimantis ir prekybos klausimus, ir bendradarbiavimą saugumo, gynybos bei kitose politikos srityse. Pastarasis sunkiai tikėtinas, jei JK nesutiks pratęsti pereinamojo laikotarpio. Beje, derybas dėl bendradarbiavimo tokiose srityse kaip JK dalyvavimas ES mokslo tyrimų programose komplikuos ir potencialių JK finansinių įnašų į šias programas klausimas.
Tačiau kartu JK vyriausybė deklaruoja ketinimą įgyvendinti Globalios Britanijos politiką, kurios esmė būtų didesnis užsienio prekybos liberalizavimas.
Iš ES atstovų pasisakymų galima spėti, jog ES sieks išsaugoti lankstumą derybose tam, kad priklausomai nuo politinės aplinkos galėtų rinktis tarp pirmojo ir antrojo scenarijaus, nors pirmenybę teiktų antrajam. Kad ES gali būti lanksti, parodė praėjusį rudenį atnaujintos derybos su B.Johnsono vadovaujama JK vyriausybe, nors prieš tai beveik metus ir M.Barnier, ir kiti ES atstovai kartojo, kad derybos dėl Išstojimo sutarties su JK yra baigtos. Svarbu ir tai, kad ES ir šiose derybose turės didesnę derybinę galią, nei JK, nes ES kaip ekonominė partnerė (pvz. eksporto rinka) JK yra santykinai daug svarbesnė, lyginant su JK svarba ES. Tiesa, ES derybinę galią gali sumenkinti ginčai tarp jos valstybių narių dėl derybinių prioritetų ir iki šiol demonstruotos vienybės susilpnėjimas. Pastebėtina, jog išlieka ir trečiasis – „kietojo Brexito“ scenarijus, jei susitarimo tarp JK ir ES pasiekti šiemet nepavyktų, o pereinamasis laikotarpis nebūtų pratęstas.
Galiausiai, verta pastebėti, kad situacija po parlamento rinkimų JK pasikeitė ir tuo požiūriu, jog dabar šalies premjeras B.Johnsonas gali kalbėtis su ES, turėdamas tvirtą parlamento daugumos paramą. Tad šiuo požiūriu netikrumas JK vidaus politikoje, buvęs svarbiausiu trukdžiu užbaigti derybas dėl JK išstojimo iš ES, bent šiuo metu yra suvaldytas, o pagrindinis veiksmas jau vasario mėnesį vėl persikels į derybų tarp JK ir ES procesą. Neabejotina, kad JK taip pat intensyviau kalbėsis ir dvišaliu pagrindu su atskiromis ES šalimis, mėgindama ieškoti sąjungininkų ES viduje.
Bet JK vidaus politika ir toliau išliks įdomi. Ne tik dėl įtampų jos regionuose – Škotijos valdančiųjų pastangų inicijuoti referendumą dėl nepriklausomybės nuo JK (ir sugrįžimo į ES) ar Šiaurės Airijos reguliacinio atskyrimo nuo likusios JK pasekmių. B.Johnsono vadovaujami konservatoriai laimėjo rinkimus iš dalies dėl to, jog įtikino juos paremti nemažą dalį tradicinių leiboristų rinkėjų, gyvenančių Šiaurės Anglijos pramoniniuose rajonuose. Atrodo, jog premjeras B.Johnsonas ir jo patarėjai rimtai ketina imtis aktyvesnės pramonės politikos (geležinkelio paslaugų renacionalizavimo, didesnių biudžeto investicijų į šiuos regionus ir pan.), kad parodytų dėmesį šiems rinkėjams. Tačiau kartu JK vyriausybė deklaruoja ketinimą įgyvendinti Globalios Britanijos politiką, kurios esmė būtų didesnis užsienio prekybos liberalizavimas. Įdomu, kad tai būtų ekonominė politika smarkiai besiskirianti nuo tos, kurią JAV ėmėsi vykdyti prezidentu išrinktas D.Trumpas, sumažinęs mokesčius turtingiesiems bei ėmęsis dereguliavimo šalies viduje, bet pasukęs link protekcionistinės valdomos prekybos politikos išorės santykiuose.
Šie skirtumai gali būti reikšmingesni, nei pastaruoju metu išryškėjęs skirtumas tarp JK ir JAV reakcijų į Kinijos įmonių technologijų naudojimą. Tad vykstant diskusijoms dėl to, kaip Vakarų valstybėms geriausia reaguoti į globalizaciją ir Kinijos keliamą konkurenciją, dabartinės JK vyriausybės ekonominės politikos eksperimentai, kurie neišvengiamai bus susiję ir su derybomis dėl ateities santykių su ES, suteiks įdomios medžiagos kitoms ES šalims.
Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
