Bendro ES šalių veikimo poreikis, kylantis iš vidaus ir išorės aplinkos grėsmių, ypač saugumo ir migracijos srityse, yra vienas pagrindinių šios kalbos akcentų. Kaip ir pridera tokios institucijos kaip Europos Komisija vadovui, jis priminė apie ES svarbą taikiam jos valstybių narių sugyvenimui, kalbėjo apie telkiančią lyderystę ir tai, kas jungia ar kas rūpi daugeliui gyventojų – užimtumą, ekonomikos augimą, pabėgėlių krizės suvaldymą. Skirtingai nei ankstesniais metais beveik neužsiminė apie daugeliui ES gyventojų neįdomias institucines reformas, nors ir neišvengė eurobiurokratinio žargono (pvz. Spitzenkandidaten bei nuolatinis struktūruotas bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje (PESCO)).
Jis akcentavo tai, kas svarbu ES politikoje – ne tik siūlymus ir susitarimus, bet ir praktinį jų įgyvendinimą, taip pat apeliavo į ES gyventojų emocijas – meilę Europai ir jos tautoms, patriotizmą, globalią atsakomybę ir žvaigždžių siekimą ES šalims veikiant išvien.
Visa tai rodo, kad šiame pranešime mėginta suderinti ES institucijoms svarbius siūlymus su tuo, kas rūpi daugeliui ES šalių gyventojų, reaguoti į vidines ES valstybių skirtis ir ginčus, kylančius migracijos, liberalios demokratijos institucijų, ekonominės ir užsienio politikos klausimais, bei išaugusį neapibrėžtumą pasaulyje dėl JAV prezidento D.Trumpo sprendimų ir konkuruojančių galių pasaulyje.
Bendros ES šalims problemos – migracija, terorizmas – bei išorės iššūkiai – vėl paaštrėjęs konfliktas Sirijoje, neaiškumas dėl Vakarų Balkanų šalių raidos, kuriai vis didesnę įtaką daro kiti veikėjai (kaip galima suprasti, Rusija), geopolitinės įtampos – visa tai pateikiama kaip pagrindimas, kodėl toks svarbus bendras ES šalių veikimas ir formuluojami konkretūs Europos Komisijos siūlymai.
Kai kurie įvardyti siūlymai kels daug diskusijų tarp valstybių narių. Vienas jų yra migracijos politikos reforma ir konkretus siūlymas stiprinti ES išorės sienų apsaugą, skiriant papildomus išteklius (papildomų 10 tūkstančių pasieniečių iki 2020 metų) ir veikiant ES lygiu. Šiuo atžvilgiu daugiausia ginčų kels finansavimo ir sprendimų priėmimo klausimai, o kiek rimtai ES valstybės yra nusiteikusios bendrai saugoti ES išorės sienas parodys diskusijos dėl naujojo daugiamečio ES biudžeto, kurios jau įsibėgėja, siekiant susitarti dar iki kitų metų Europos parlamento rinkimų.
Lietuvai efektyvesnė ES išorės sienų apsauga būtų naudinga, tačiau ES biudžeto reformos istorija rodo, kaip sunku sumažinti finansavimą toms sritims, kurios naudingos tik atskiroms interesų grupėms (pvz. ūkininkams) ir didinti toms sritims, kuriose kolektyviniai ES veiksmai ir bendras jų finansavimas sukuria pridėtinę vertę jos narėms ir daugeliui gyventojų (pvz. infrastruktūros jungčių tarp valstybių narių plėtojimas, bendrų mokslo tyrimų, išorės sienų kontrolės finansavimas).
Kiti prieštaringi siūlymai – veto teisės atsisakymas balsuojant dėl kai kurių užsienio politikos bei kai kurių mokesčių politikos klausimų. Pirmu atveju tikimasi, kad vienbalsiškumo atsisakymas palengvintų ES kalbėjimą „vienu balsu“. Tai būtų naudinga Lietuvai, žinoma, su sąlyga, kad tas balsas įgarsintų Lietuvos interesus. Tačiau žinant skirtingą grėsmių vertinimą – kaip, pavyzdžiui, kai kurios Pietų Europos šalys vertina Rytų kaimynystės reikalus, o Vidurio ir Rytų Europos šalys – pabėgėlių krizės valdymo priemones, vienbalsiškumo atsisakymas susijęs su rizika būti neišgirstiems. Tiesa, tokiais atvejais, kai sprendžiami esminiai ES valstybei ir jos nacionaliniams interesams klausimai, ir ES sutartis ir sprendimų praktika yra tokia, jog siekiama konsensuso.
Tačiau skirtingas grėsmių suvokimas, skirtingi prioritetai, mažėjant ES biudžeto įplaukoms dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo ir išaugus neaiškumui dėl JAV įsipareigojimo transatlantinės bendrijos išsaugojimui vis aštriau kelia solidarumo tarp skirtingų ES šalių klausimą. Į jį anksčiau ar vėliau reikės atsakyti, o tam būtina rimta diskusija Lietuvoje apie šalies prioritetus ir jų santykinę svarbą, kokiais klausimais Lietuva gali daryti kompromisus ir geriau įsiklausyti į kitų šalių poreikius, o kokiais klausimais siektų kitų paramos ir gintų savo principus bei vertybes. Nenoras diskutuoti apie santykinius prioritetus ir kompromisų atmetimas gali atrodyti principingas, bet ilgalaike prasme izoliuojantis ir silpninantis Lietuvos balsą ir nacionalinių interesų realizavimą. Tad vienbalsiškumo atsisakymas, pavyzdžiui, humanitarinių ES misijų ir panašiais klausimais būtų svarstytinas, bet kartu turėtų būti fiksuojami saugikliai, kokiais klausimais ir toliau būtų siekiama visų šalių sutarimo.
Turbūt paprasčiau Lietuvos interesų požiūriu įvertinti siūlymą atsisakyti vienbalsiškumo principo mokesčių srityje. Šiuo metu pagrindinis ES svarstomas mokesčių harmonizavimo klausimas yra susijęs su pelno mokesčio bazės (ir ilgainiui bendro tarifo) suderinimo, kuris Lietuvos atveju reikštų mokesčio didinimą. Tokia priemonė potencialiai galėtų mažinti paskatas investuoti Lietuvoje, o kitais požiūriais – mokesčių surinkimo efektyvumo ar skaidrumo – didesnio poveikio neturėtų. Be to, apskritai mokesčių harmonizavimas ES šalyse dėl skirtingo ekonominio išsivystymo, socialinių sistemų, visuomenių nuostatų mokesčių mokėjimo ir perskirstymo atžvilgiu, galiausiai, skirtingo šalių viešojo sektoriaus efektyvumo yra sunkiai įgyvendinamas. Egzistuojant tokiems skirtumams sprendimai nacionaliniu, o ne ES lygiu yra efektyvesni ir demokratiškesni, bent jau tais atvejais, kai grindžiami argumentais bei viešais svarstymais. ES turėtų sutelkti dėmesį svarbiems reikalams ir nesikišti, kur jos bendras veiksmas nėra reikalingas. Panašią mintį apie subsidiarumo svarbą savo kalboje, beje, išsakė ir J.C.Junckeris.
Apibendrinant, šių metų metinis pranešimas savo forma ir turiniu nebuvo įprastas biurokratinis pasisakymas. Jame teisingai formuluojamos bendros visoms ES šalims problemos, siūlomi svarstytini sprendimai, nors kai kurie veikiausiai ir vėl nebus priimtini visoms ES šalims. Įdomu tai, kad šį kartą pasisakyta ir dėl to, kas gali patraukti ne tik ES reikalais užsiimančių ar juos analizuojančių žmonių dėmesį. Europos Komisijos pirmininkas pabrėžė, kad laikrodžių sukiojimas tarp žiemos ir vasaros laiko „privalo būti sustabdytas“, nes tokius klausimus turėtų spręsti pačios valstybės narės. Lietuvos žiniasklaidos žinučių apie J.C.Junckerio metinį pranešimą antraštės tik patvirtina, kad tai gali būti vienintelis pastebėtas dalykas. Bet tai nereiškia, kad kiti jo iškelti siūlymai nėra svarbūs, ypač tie, dėl kurių sutaria Vokietijos ir Prancūzijos vadovai.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.
