Kai JAV prezidentas D. Trumpas pirmosios kadencijos metu 2019 metais viešai pareiškė, kad Amerika turėtų įsigyti Grenlandiją, tai buvo sutikta kaip pokštas ar nesusipratimas. Atrodė, kad tai buvo tik buvusio prekiautojo nekilnojamuoju turtu įgeidis, kuris iš karto buvo atmestas Danijos bei Grenlandijos politikų ir netrukus bus pamirštas.
Bet D.Trumpas jo nepamiršo. Net oficialiai nepradėjęs antrosios kadencijos išrinktasis prezidentas grįžo prie Grenlandijos įsigijimo temos. Dar daugiau – motyvuodamas Amerikos nacionalinio saugumo poreikiais, konkuruojant Arktyje su Kinija ir Rusija, jis pareiškė, kad neatmeta galimybės Grenlandiją (bei Panamos kanalą) perimti, naudodamas karinę ar ekonominę prievartą.
Kaip pastarosios galimą pavyzdį jis nurodė savo mėgstamiausią ekonominės politikos priemonę – didelių muitų Danijos prekėms įvedimą. D.Trumpo ketinimų rimtumą rodo ir jo vyriausiojo sūnaus apsilankymas Grenlandijoje. Tebesitęsianti D. Trumpo partnerystė su Elonu Musku suteikia papildomų galimybių tokio sandėrio finansavimui.
Šį kartą Danijos ir kitų ES šalių politikų reakcijos yra atsargesnės. Beje, Danija yra atsakinga už Grenlandijos užsienio ir saugumo reikalus bei dosniai subsidijuoja ją.
Danijos užsienio reikalų ministras L. L. Rasmussenas išreiškė atvirumą dialogui su Amerika, ieškant bendradarbiavimo būdų, kaip atsižvelgti į jos saugumo interesus, kartu nurodydamas, kad patys Grenlandijos gyventojai nuspręs, koks turėtų būti jų šalies statusas. Grenlandijos politikai pakartojo, kad jų šalis neparduodama.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas konstatavo „tam tikrą nesupratimą“. Europos Komisijos pareigūnai kartojo bendro pobūdžio teiginius apie strateginės partnerystės su JAV svarbą. Aštriausiai D.Trumpo pasisakymą pakomentavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras J.-N. Barrot, pareikšdamas, jog ES neleis kitiems pulti jos suverenių sienų. Kartu jis konstatavo, jog nemano, kad D.Trumpas ketintų užimti Grenlandiją.
Kaip vertinti tokią išrinktojo JAV prezidento retoriką NATO sąjungininkų atžvilgiu? Pastaruoju metu vėl prisiminta 2016 m. žurnale The Atlantic publikuoto Salenos Zito straipsnio apie D.Trumpą tezė, kad pastarojo pasisakymus reikia vertinti ne pažodžiui, o rimtai.
Ji taip pat rašė, kad žiniasklaida D. Trumpą priima pažodžiui, bet ne rimtai, o jo rėmėjai jį priima rimtai, bet ne pažodžiui.
Jei vertintume D. Trumpo pasisakymus pažodžiui, turėtume atkreipti dėmesį į keletą prieštaravimų ar sunkiai paaiškinamų dalykų. Pirmiausia, kaip žmogus, kuris netiki klimato kaita, gali matyti strateginę Grenlandijos svarbą globalioje konkurencijoje? Juk tiek laivyba Arktyje, tiek retųjų metalų ir kitų naudingų iškasenų gavyba Grenlandijoje siejami su klimato kaita ir tirpstančiais ledynais.
Kitas klausimas – kodėl rinkimų kampanijos metu žadėjęs susitelkti į amerikiečių ekonominių ir socialinių problemų sprendimą, D. Trumpas dabar stebina pasaulį savo pareiškimais apie Grenlandijos ir Panamos kanalo perėmimą, Kanados prisijungimą ar Meksikos įlankos pervadinimą? Kaip tai dera su pažadais dėmesį sutelkti šalies vidaus problemų sprendimui?
Tuo labiau, jog Amerika ir dabar turi karinę bazę Grenlandijoje. Turbūt D.Trumpo administracijai nebūtų sudėtinga susitarti su Danijos ir Grenlandijos politikais dėl gausesnio JAV pajėgų dislokavimo ar bendrų verslo projektų, eksploatuojant naudingąsias iškasenas.
Tokie klausimai galiausiai lieka tik intelektualiniu pratimu, jei D.Trumpo pasisakymus vertinsime pažodžiui. Tačiau jei vertinsime ne pažodžiui, bet rimtai, turime konstatuoti, jog išrinktasis JAV prezidentas mato pasaulį per didžiųjų galių, ypač Amerikos ir Kinijos, konkurencijos ir įtakos sferų prizmę. Kaip pastebėjo Prancūzijos užsienio reikalų ministras, įžengiame į tokią erą, kai išlieka stipriausi.
Tai reikštų, jog antrosios D. Trumpo kadencijos metu JAV gali atsitraukti nuo maždaug šimtą metų vykdytos užsienio politikos, grindžiamos laisvės ir demokratijos vertybių sklaida bei tarptautinių sutarčių laikymusi. Ar Amerika vykdys galia paremtą politiką, vienašališkai nuspręsdama, kokie yra jos saugumo interesai ir kaip juos įgyvendinti?
D.Trumpas atmetė galimybę panaudoti karinę jėgą, prisijungiant Kanadą ir tai skiria jį nuo V. Putino, kuris nusprendė, kad Rusijos saugumui grėsmę kelia suvereni Ukraina, ir ėmėsi karine jėga įgyvendinti savo interesus, pažeisdamas esminius JTO principus.
Jei iš tiesų žengiame į tokią naują pasaulio (ne)tvarką, Lietuvai svarbu likti JAV ir ES demokratinių šalių interesų sferoje. Tik ką Lietuva gali pasiūlyti Amerikai, kad ši būtų suinteresuota ginti Lietuvą? Ar užteks suskystintųjų gamtinių dujų, ginkluotės ir kitų Amerikos prekių įsigijimo? 4 proc. nuo šalies BVP išlaidų gynybai? Ko verti bus sutartiniai įsipareigojimai ir tokie aljansai kaip NATO sandėriais grįstame pasaulyje, kur išskaičiavimai gali pasikeisti priklausomai nuo alternatyvių pasiūlymų? Tai nėra nauji klausimai, bet nebūtų per stipru teigti, kad dabar jie tampa kaip niekada aktualūs.
Lietuvos politikai, pvz. Seimo nariai Giedrimas Jeglinskas ir Žygimantas Pavilionis, viešai ramina, teigdami, kad tokia D.Trumpo retorika yra tik šou mėgstančio politiko derybinė priemonė, nes JAV konkuruoja su Kinija ir Rusija, o ne su Europa. Tačiau net jei Lietuva šiuo metu yra „toje pačioje barikadų pusėje“ su JAV, sandėriais, o ne bendromis vertybėmis grįstame pasaulyje interesų sferos gali greitai pasikeisti.
Todėl naujosios JAV administracijos nusiteikimo laikyti Lietuvą savo interesų zonoje ir ginti ją išsaugojimas bus didžiausias prezidento Gitano Nausėdos bei Gintaro Palucko vyriausybės užsienio ir saugumo politikos iššūkis. Kitas ne mažiau sudėtingas iššūkis bus išlaikyti ES šalių interesų bendrumą, ypač kai Vidurio Europos šalyse vis daugiau palaikymo sulaukia Kremliui simpatizuojančios partijos.
