D. Trumpo pergalė ir būsimi sprendimai toliau kelia daug diskusijų tiek Amerikoje, tiek jos sąjungininkėse. Europos šalims ypač svarbu, kaip į Baltuosius rūmus sugrįšiantis išrinktasis prezidentas vertins tolesnę paramą Ukrainai, sankcijas agresorei Rusijai ir apskritai JAV vaidmenį Europoje.
D.Trumpo sugrįžimo perspektyva jau padarė įtaką dabartinio JAV prezidento Joe Bideno pastangoms paspartinti karinę paramą Ukrainai, išnaudojant tam numatytas lėšas (apie 6 mlrd. dolerių), likusias prieš pusmetį priimtame paramos pakete. Jo administracija taip pat neseniai suteikė daugiau laisvės ukrainiečiams JAV suteikta ginkluote atakuoti karinius objektus Rusijos teritorijoje.
Dabar ne tik prisimenamas D. Trumpo rinkiminis pažadas greitai užbaigti karą, bet ir atidžiai stebima jo komunikacija – pokalbiai po pergalės rinkimuose su Volodymyru Zelenskiu ir Vladimiru Putinu, bei jo būsimos komandos narių pasirinkimai ir jų pasisakymai.
Šiuo metu galima išskirti dvi dominuojančias nuomones apie tai, kokių veiksmų kitų metų pradžioje gali imtis D. Trumpas.
Viena nuomonė, kurią palaiko optimizmą siekiantys rodyti ukrainiečiai ir jų sąjungininkai – stiprindamas paramą Ukrainai ir taip spausdamas Maskvą, D.Trumpas sieks įtikinti V. Putiną nutraukti karo veiksmus ir sėsti prie derybų stalo. Kitaip sakant, tai bus konkretus būsimos JAV užsienio politikos, apibūdinamos kaip „taika rodant stiprybę“ pavyzdys.
Tokios prognozės grindžiamos keliais argumentais. Vienas jų – D.Trumpo noras atrodyti laimėtoju, o nuolaidžiavimas V.Putinui tam trukdytų. Kiek žinoma iš viešos informacijos, po pergalės rinkimuose su V. Putinu kalbėjęsis D. Trumpas jam yra išsakęs norą, kad Rusija nebeeskaluotų karinių veiksmų Ukrainoje.
Tačiau tiek tęsiamas Rusijos puolimas Rytų Ukrainoje, tiek neseniai išbandyta vidutinio nuotolio balistinė raketa (prieš tai informavus JAV apie šiuos ketinimus) rodo, kad V.Putinas ignoruoja šį būsimo Baltųjų rūmų šeimininko norą. Savo ruožtu, ukrainiečiai rodo norą konstruktyviai bendradarbiauti su būsima JAV administracija. Pats V.Zelenskis viešai pripažino, kad karas gali būti baigtas 2025 metais.
Kitas galimo JAV paramos Ukrainai sustiprinimo šalininkų argumentas – būsimos D.Trumpo komandos narių pasirinkimai valstybės sekretoriumi rinktis kongreso narį Marco Rubio ir nacionalinio saugumo patarėju – kitą respublikoną Michaelą Waltzą. Abu jie gerai žinomi užsienio politikos „vanagai“, reiškiantys griežtą kritišką poziciją Rusijos ir Kinijos atžvilgiu.
Tiesa, abiejų pozicija pastaruoju metu yra derinama su D.Trumpo nuomone – jie nepalaikė Demokratų teikto paramos Ukrainai paketo. Tačiau kartu pabrėžiama, kad jie tai argumentavo kritikuodami pernelyg neapibrėžtą J.Bideno strategiją Ukrainos atžvilgiu ir dabartinės administracijos atsargumą.
Panašų kritišką Rusijos atžvilgiu požiūrį neseniai Halifaxe (Kanadoje) vykusiame tarptautiniame saugumo forume išreiškė artimu D. Trumpui laikomas respublikonų senatorius Mike‘as Roundsas. Anot portalo „Politico“, jis išsakė abejones dėl derybų su tironu, kaip jis apibūdino V. Putiną, ir kėlė klausimą, ar neapgaudinėjame savęs, manydami, kad jei tironui suteiksi dalį laisvos šalies, tai privers jį sustoti.
Tad tikimasi, kad svarbiausias užsienio ir saugumo pozicijas būsimoje administracijoje užimsiantys patyrę respublikonų politikai bus kritiški Rusijos atžvilgiu. Tikimasi, kad jie įtikins būsimą prezidentą, kad silpnumo prieš Maskvą demonstravimas, spaudžiant Ukrainą sėsti prie derybų stalo „dabartinės teritorinės realybės“ sąlygomis, bus paskata agresoriui ateityje atkūrus savo pajėgumus vėl imtis naujo karo prieš Ukrainą, o galbūt ir NATO valstybes. Ir jei tai įvyktų dar nepasibaigus D.Trumpo kadencijai, tai sukurtų jam naują problemą.
Kita vertus, populiari ir kitokia nuomonė, kuri grindžiama nuorodomis į D.Trumpo polinkį bendradarbiauti su autokratais, jo nekantrumą ir nenorą išlaikyti dėmesį ilgai trunkančioms deryboms – pirmosios kadencijos metu nerezultatyvias jo iniciatyvas spręsti Šiaurės Korėjos ginklavimosi, konfliktų Vidurio Rytuose ar Afganistano problemas.
Buvusio Švedijos premjero Carlo Bildto nuomone, neseniai išdėstyta „Foreign Policy“ portale, minėti pavyzdžiai neteikia optimizmo prognozuojant, kaip D.Trumpas elgtųsi, jei V.Putinas nesutiktų su JAV sąlygomis. Jei V. Putinas laikytųsi savo pozicijos, kad Rusijai priklauso penktadalis Ukrainos teritorijos, kad Ukraina neturi tapti NATO nare ir pan., D. Trumpas tiesiog neturės kantrybės derėtis toliau (ypač jei šalia jo bus tokie žmonės kaip Elonas Muskas). Be to, priminta, kad D.Trumpui nerūpi sąjungininkų interesai, nors reikia pastebėti, kad J.Bidenas taip pat ne kartą veikė nesitaręs su Amerikos sąjungininkais.
Tad kol kas galima konstatuoti, jog diskutuojama daug, bet prognozės gana skirtingos. Kartais jos atspindi ne tik skirtingus argumentus, bet ir jas išsakančių norą, kad JAV veiktų taip, kaip jiems atrodo tinkamiausia.
Tačiau jau dabar aišku, kad Ukraina bus spaudžiama atsisakyti kai kurių V.Zelenskio anksčiau pristatytų pergalės (taikos) plano sąlygų. Tikėtina, kad mainais už esamos teritorinės situacijos užšaldymą, kaip sąlygą karo nutraukimui (remiantis apklausomis, su tuo linkę sutikti vis daugiau Ukrainos gyventojų), Ukrainai manais gali būti pasiūlytos tvirtesnės, nei iki šiol, Vakarų (NATO) saugumo garantijos.
Dar aiškiau yra tai, kad bet kokiu atveju Europos šalims reikės daugiau investuoti į savo saugumą ir gynybą ir kad tam skiriami 3 proc. nuo šalies BVP tampa minimumu, kurio bus tikimasi Baltuosiuose rūmuose. Tai gali būti esminė sąlyga išsaugoti JAV dalyvavimą NATO. Kita sąlyga bus didesnė ES šalių parama Ukrainai. Kiek tam yra pasiruošusios Europos šalys, kuriose vidaus politika, atrodo, užgožia poreikį skirti daugiau išteklių geopolitinių grėsmių suvaldymui? Ir Lietuva čia ne išimtis.
