Lenkijos Konstitucinis Tribunolas, kurio dalis teisėjų yra buvę valdančiosios partijos nariai, spalio 7 d. paskelbė, kad teismų sistemos veikimo klausimais Lenkijos Konstitucija yra aukščiau už ES sutartį. Nors šio nutarimo praktinės pasekmės kol kas nėra aiškios, jis jau dabar sukėlė audringas reakcijas ES institucijose ir valstybėse narėse.
Tiesa, Lenkijos Konstitucinis Tribunolas ne pirmas ir ne vienintelis ėmėsi svarstyti ES teisės viršenybės klausimą – tai jau vyko Vokietijoje ir kai kuriose kitose ES šalyse. Bet kaip akcentuoja apžvalgininkai, pirmą kartą ES valstybės narės teismas paskelbė, kad du ES sutarties straipsniai yra nesuderinami su šalies Konstitucija.
Situaciją dar labiau aštrina tai, jog Lenkijos valdančiųjų sprendimai, reformuojant teismus ar reglamentuojant žiniasklaidos veiklą, jau buvo sulaukę griežtos ES institucijų kritikos. Europos Komisija keletą kartų buvo pradėjusi prieš Lenkiją pažeidimo procedūrą dėl įstatymo viršenybės principo nesilaikymo ir teismų nepriklausomumo ribojimo.
Kodėl auganti įtampa tarp Lenkijos valdančiųjų ir ES institucijų turėtų kelti nerimą Lietuvoje? Bent dėl trijų priežasčių.
Dėl šių nesutarimų ES institucijose užstrigęs dar pavasarį Lenkijos parengtas ekonomikos gaivinimo planas, kuriam iš ES Ekonomikos atsigavimo fondo turėtų būti skirta iki 23 mlrd. eurų išmokų ir 34 mlrd. lengvatinių paskolų. Nors Lenkijos valdantieji po ankstesnės kritikos iš Briuselio buvo peržiūrėję prieštaringiausius savo sprendimus, tačiau Konstitucinio Tribunolo nutarimas tapo jau ilgą laiką augančios įtampos nauja kulminacija.
Kodėl auganti įtampa tarp Lenkijos valdančiųjų ir ES institucijų turėtų kelti nerimą Lietuvoje? Bent dėl trijų priežasčių.
Pirma, Lenkijos ir kai kurių kitų ES valstybių narių politika, kuria kvestionuojamos ES sutarties nuostatos silpnina pačią ES. Kokia didesnė grėsmė gali kilti susitarimo tvirtumui, nei kai kurių susitarusių šalių nenoras jo laikytis? Dėl to Europos Komisijos pareigūnai prabilo apie tai, jog šis Lenkijos Tribunolo sprendimas gali sukelti grandininę reakciją, atvesiančią prie ES subyrėjimo.
ES yra organizacija, kuri grindžiama susitarimais tarp suverenių valstybių. ES sutartyje išdėstyti pagrindiniai principai, kuriais savo politinį, ekonominį, visuomeninį gyvenimą organizuoja dalyvaujančios šalys, bendro veikimo, sprendimų priėmimo bei jų laikymosi taisyklės. Sutartyje iškeltų tikslų siekiama nuolat tariantis ir derantis dėl juos įgyvendinančių teisės normų.
Būtent derybų metu kiekviena šalis – Lenkija, Vokietija ar Lietuva – turi galimybę argumentuotai ginti savo poziciją. Taip veikiant per ES institucijas įgyvendinami nacionaliniai interesai, nes taip yra efektyviau reaguoti į išorės iššūkius, nei veikiant atskirai.
Būtent todėl Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje pateikiamų pirmaeilių šalies nacionalinio saugumo interesų sąraše pirmoje vietoje minimas NATO ir ES gyvybingumas ir vieningumas. Taip pat teigiama, jog Lietuva nacionalinio saugumo politiką grindžia NATO ir ES vienijančiomis vertybėmis. Lenkijos valdančiųjų konfliktas su ES institucijomis ir dalimi ES šalių dėl esminių ES sutartyje įtvirtintų vertybių silpnina ES tiek viduje, tiek ir išorėje.
Beje, šiemet Lietuvos Vyriausybė parengė naują Nacionalinio saugumo strategiją, kurią netrukus teiks Seimui, bet naujausi iššūkiai Lietuvos saugumui (tiek autoritarinės Kinijos stiprėjimas, tiek įvykiai Baltarusijoje ir Rusijos įtakos stiprėjimas joje) tik dar labiau sustiprina NATO ir ES gyvybingumo svarbą mūsų valstybės saugumui.
Kuo stipresni tokie konfliktai tarp Lenkijos ir ES institucijų, tuo mažiau patikimai skamba Lenkijos balsas kalbant apie politines ir institucines reformos ES kaimynėse, pavyzdžiui, dėl korupcijos mažinimo Ukrainoje. Ir tai yra antra priežastis, kodėl Lietuvoje tai turėtų kelti nerimą – juk dar vienas Lietuvos strateginis interesas yra „demokratijos ir europinių vertybių sklaida“ visose Rytų kaimynystės šalyse (Nacionalinio saugumo strategija).
Lietuvai reikalinga Lenkija, kuri yra bendradarbiaujanti ir įtakinga ES bei NATO narė.
Lietuva dažnai būtent kartu su Lenkija teikdavo paramą Rytų kaimynystės šalių vykdomoms reformoms bei jų suartėjimui su ES ir NATO. Dėl dabartinių Lenkijos valdančiųjų politikos, Lenkija tampa mačiau efektyviu partneriu. Be to, situaciją Lenkijoje (ar Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje) kaip papildomą argumentą, kodėl reikia neskubėti integruoti Vakarų Balkanų šalių ar suteikti narystės perspektyvos Ukrainai, gali nurodyti tokios ES šalys kaip Prancūzija.
Trečia priežastis – Lietuvai reikalinga Lenkija, kuri yra bendradarbiaujanti ir įtakinga ES bei NATO narė. Tai svarbu tiek dėl geopolitinės padėties, nes agresijos prieš Lietuvą atveju Lenkijos karinė parama taptų labai svarbi, tiek dėl įvairių tarpusavio ryšių, kurie sieja mus su kaimynine šalimi (o dažnai per ją ir su kitomis ES šalimis) prekybos, žmonių judėjimo ir kitose srityse.
Nuo bendradarbiavimo su Lenkija priklauso Lietuvos elektros sistemos sinchronizacijos sėkmė bei transporto tinklų modernizavimas. Lenkijos valdančiųjų konfliktai su ES institucijomis silpnina Lenkijos įtaką, ji tampa vis labiau izoliuota ir kartais lieka mažumoje tik su Vengrija, svarstant įvairius ES darbotvarkės klausimus.
Tiesa, iš dalies būtent dėl Lenkijos (savi)izoliacijos ES Lenkijos valdančiųjų konservatorių tonas bendraujant su Lietuva yra geranoriškesnis, lyginant su opozicijoje esančios Pilietinės platformos buvusia Donaldo Tusko vyriausybe, ypač jos užsienio reikalų ministru Radoslavu Sikorskiu.
Pastarasis Lenkiją pozicionavo kaip vieną iš trijų didžiųjų ES valstybių ir, orientuodamasis į glaudesnius ryšius su Vokietija ir Prancūzija, Lietuvą traktavo kaip žemesnės lygos žaidėją, nesugebančią vykdyti Lenkijai duotų pažadų. Tad šia prasme ankstesnė liberalų vyriausybė Lenkijoje buvo sudėtingesnis partneris Lietuvai nei dabartinė.
Lenkijos vykdoma politika kelia papildomų iššūkių Lietuvai.
Tačiau paaštrėjęs Lenkijos valdančiųjų konfliktas su ES turėtų kelti didelį nerimą Lietuvoje. Ne dėl to, jog Lenkija galėtų pasekti Jungtinės Karalystės keliu ir išstoti iš ES. Bent kol kas tokia perspektyva yra mažai tikėtina, nes Lenkijoje daug didesnė visuomenės dalis remia savo šalies narystę ES, o ir patys valdantieji teigia, jog nesiekia Polexito.
Tačiau dėl jau minėtų priežasčių Lenkijos vykdoma politika kelia papildomų iššūkių Lietuvai. Galbūt dvišalių santykių darbotvarkėje galima ir toliau juos ignoruoti, tikintis, kad situacija po kitų ar dar kitų rinkimų Lenkijoje pasikeis.
Tačiau kaip balsuotų Lietuva ES Taryboje, jei ES institucijos imsis finansinių ar kitokių sankcijų Lenkijos vyriausybės atžvilgiu, pavyzdžiui, bus pasiūlyta suspenduoti ES atsigavimo fondo lėšų Lenkijai skyrimą? Juk tokiam sprendimui užtektų kvalifikuotos daugumos palaikymo ir Vengrijos parama Lenkijai jau negalėtų jo užblokuoti.
Iki šiol Lietuvos užsienio politikos formuotojai kartojo, jog su jokia ES šalimi neturėtų būti kalbama sankcijų kalba, tikėdamiesi, jog dialogas tarp Varšuvos ir Briuselio vyks ir nebus prieita prie formalaus balsavimo dėl sankcijų taikymo. Po Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimo toks dialogas tampa dar sudėtingesnis.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius.
