Lyderiaujant JAV, ES neįprastai greitai ir ryžtingai reagavo į vasario 24 dieną Rusijos pradėtą neišprovokuotą plataus masto puolimą prieš Ukrainą. Per keletą dienų keliais raundais įvestos vis griežtesnės ir platesnės sankcijos agresorei – jos pareigūnams, Kremliui artimiems verslininkams, finansinėms institucijoms ir įmonėms.
Nuspręsta ES biudžeto lėšomis nupirkti ginklų ukrainiečiams, ginantiems savo šalį, o kartu ir visą laisvą Europą. Siekiama sparčiai pasirūpinti keliais milijonais pabėgėlių iš Ukrainos į ES šalis, suteikiant jiems ne tik prieglobstį, bet ir palengvinant įsidarbinimo galimybes.
Visos šios priemonės yra reikalingos ir sveikintinos. Tik karui tebesitęsiant neišvengiamai kyla klausimas – ar jos pakankamos. ES valstybės greitai sutarė dėl, metaforiškai kalbant, žemai kabančių vaisių nuraškymo. Tačiau susitarti dėl tų, kuriuos pasiekti yra sudėtingiau, tampa vis sunkiau.
Ir tai – ne tik apie aiškiai matomą skirtį tarp ES valstybių dėl iškastinio kuro, ypač gamtinių dujų, importo iš Rusijos į ES nutraukimo. Ji tapo ypač matoma ES išsemiant kitas atsako priemones ir aiškintina tiek skirtingomis tokio sprendimo ekonominėmis pasekmėmis skirtingoms ES šalims, tiek ir skirtingu jų visuomenių supratimu apie jiems priimtiną atsako į Rusijos agresiją kainą.
Dar viena svarbi ES arsenale esanti priemonė, kurią delsiama panaudoti – vieningas visų ES šalių atsakymas Ukrainai į jos oficialų prašymą tapti ES nare, pateiktą prasidėjus karui.
