Lietuvoje daug diskusijų sukėlė prezidento G.Nausėdos sprendimas vetuoti Seimo valdančiųjų priimtą įstatymą, kuriuo nuo gruodžio mėnesio pradžios būtų atsisakyta biudžeto lėšomis finansuoti darbuotojų privalomą reguliarų testavimą. Testavimas būtų apmokamas darbuotojo arba darbdavio lėšomis.
Prezidento argumentas – tai pablogintų privalomo sveikatos tikrinimo prieinamumą ir žmonių motyvaciją testuotis. Be to, prezidentas paragino vengti visuomenę skaldančių ir pasitikėjimą mažinančių praktikų bei didinti žmonių sąmoningumą. Ir pakvietė skiepytis to dar nepadariusius.
Prezidento raginimai skamba teisingai. Tačiau turbūt neatsitiktinai jis pats nepasiūlė jokių konkrečių būdų, kaip kelti sąmoningumą tų, kurie nesiskiepija dėl to, jog taip daryti juos ragina valdžia, nes tokių būdų, kurie leistų problemą spręsti greitai, tiesiog nėra. Ypač kai žmonės elgiasi priešingai, nei jiems rekomenduojama.
Tyrimai rodo, jog Lietuvoje žmonių pasitikėjimas valstybės institucijomis yra pastebimai mažesnis, nei, pavyzdžiui, Šiaurės šalyse. Tikėtina, jog dėl to ir pasiskiepijusių skaičius Lietuvoje ar Latvijoje yra mažesnis nei Danijoje ar Norvegijoje. Tai galima pailiustruoti ir tuo, kas vadinama anekdotiniu įrodymu. Šio teksto autorius prieš keletą mėnesių pasiteiravęs taksi vairuotojo, kodėl pastarasis nusprendė nesiskiepyti, išgirdo tokį atsakymą – „nes ten valdžioje visi vagys“.
-
G.Nausėdos veto dėl mokamų testų: valdantieji pasigenda palaikymo, opozicija – džiaugiasi
-
V.Čmilytė-Nielsen apie G.Nausėdos sprendimą dėl mokamų testų: šis veto siunčia blogą signalą
-
I.Šimonytė apie veto: „Prezidentūra nusprendė sąmoningai stabdyti skiepijimo progresą“
-
Tiesa ar melas? A.Dulkio statistika – prieš G.Nausėdos statistiką
Atrodytų, kad toks atsakymas mažai ką bendro turi su klausimu apie nesiskiepijimo motyvus. Tuo labiau, jog bendraujant su tuo pačiu taksistu kitomis temomis, jo svarstymai atrodė rišlūs ir pagrįsti. Tad belieka daryti išvadą, kad sprendimas nesiskiepyti kyla iš nenoro elgtis taip, kaip ragina politikai ir oficialios institucijos, net jei toks elgesys gali pakenkti pačiam žmogui ir jo artimiesiems.
Prezidento samprotavimai skamba kaip nuo realybės atitrūkęs moralizavimas, o pats sprendimas grąžinti Seimui minėtą įstatymą – neatsakingas.
Kai šitaip samprotaujančių ir sprendimus priimančių žmonių skaičius yra nemažas, pandemijos valdymas susiduria su papildomomis kliūtimis. Visuomenės švietimas ir išradinga komunikacija turėtų padėti įtikinti bent dalį žmonių, abejojančių skiepų nauda, bet tam reikia laiko. O užsikrečiančių, sunkiai susergančių ir mirštančių skaičiai auga, todėl sprendimai turi būti daromi jau dabar. Tuo labiau kad dėl sveikatos apsaugos sistemos perkrovos kenčia kiti savo sveikata besirūpinantys šalies gyventojai, laukiantys planinių operacijų ar kitokių jiems priklausančių paslaugų.
Būtent todėl prezidento samprotavimai skamba kaip nuo realybės atitrūkęs moralizavimas, o pats sprendimas grąžinti Seimui minėtą įstatymą – neatsakingas. Be to, riziką sau ir kitiems keliančių žmonių testavimo apmokėjimas mokesčių mokėtojų lėšomis pagrįstai kelia ir etinių klausimų.
Tikėtina, jog ir Lietuvoje teks imtis papildomų paskatas skiepytis didinančių priemonių, įskaitant ir skiepus kaip sąlygą dirbti.
Santykinai menko pasitikėjimo valstybės institucijoms tenka labiau remtis privalomo reguliavimo ir ekonominėmis paskatomis, kurios gali pastūmėti daugiau žmonių apsispręsti skiepytis. Kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, epidemiologinei situacijai blogėjant ir mokamo testavimo gali nepakakti. Tikėtina, jog ir Lietuvoje teks imtis papildomų paskatas skiepytis didinančių priemonių, įskaitant ir skiepus kaip sąlygą dirbti.
Kadangi už skiepijimą efektyvesnio būdo pandemijai suvaldyti nėra, už tai atsakingi politikai turės ieškoti tinkamiausio Lietuvos sąlygoms paskatų skiepytis derinio. Tokio, kuris apimtų ir sankcijas už aplinkiniams riziką keliančius veiksmus, ir atlygį už atsakingą elgesį, ir švietimą bei sąmoningumo ugdymą.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius.
