Baiminamasi, kad nepaisant iš anksto suderinto susitarimo teksto, jis gali baigtis taip, kaip neseniai Kanadoje vykęs Didžiojo septyneto (G-7) susitikimas, iš kurio anksčiau į susitikimą su Šiaurės Korėjos vadovu išvykęs D.Trumpas tviteriu pranešė, kad atsisako pritarti bendrai deklaracijai.
Tada daugelis pastebėjo kontrastą tarp jo atšiaurios laikysenos bendraujant su artimiausiais JAV partneriais Kanadoje bei komplimentų Šiaurės Korėjos vadovui, kuriam jis pasiūlė ir tai, kas, atrodo, nustebino jo paties administracijos atstovus ir artimiausias JAV sąjungininkes Azijoje – karinių pratybų su Pietų Korėja sustabdymą. Ar nepasikartos tokia situacija, jog jis Briuselyje viešai sukritikuos artimiausius NATO sąjungininkus dėl nepakankamų išlaidų gynybai, o po kelių dienų Helsinkyje susitikęs su Rusijos prezidentu V.Putinu jam pasiūlys kažką, kas prieštaraus Briuselyje planuojamo susitarimo tekstui ir JAV įsipareigojimams? Ir kokį signalą tai siųstų Rusijos, Kinijos ir kitų autoritarinių šalių vadovybei apie JAV įsipareigojimų sąjungininkams tvirtumą?
Šis nerimas yra suprantamas, tačiau būtų klaidinga, kaip BNS neseniai teigė Lietuvos diplomatai, sieti tai tik su D.Trumpo ūmiu būdu bei jo antipatija Vokietijai. Žinoma, jo egocentriška asmenybė ir iš verslo į tarptautinę politiką atsineštas derybų stilius komplikuoja sprendimų derinimą su JAV.
Tačiau netikslu sakyti, kad D.Trumpas yra neprognozuojamas svarbiais užsienio politikos klausimais. Kaip tik jo nuoseklumas kritikuojant esminius tarptautinės tvarkos elementus, kuriuos kuriant ir prižiūrint JAV atliko svarbiausią vaidmenį, turėtų kelti daugiausia nerimo.
D.Trumpas nuosekliai rodo nepasitikėjimą tokioms tarptautinėms organizacijoms ir aljansams kaip Europos Sąjunga, NATO bei Jungtinių Tautų Organizacija, nuosekliai pirmenybę teikia dvišaliam formatui, kuris sudaro geresnes galimybės daryti spaudimą kitai derybų šaliai, nuosekliai sieja saugumo reikalus su ekonominiais santykiais, atmesdamas ilgalaikį sutarimą, kuriuos rėmėsi Pasaulio prekybos organizacija, jog tarptautinė prekyba yra naudinga šalių ekonominiam klestėjimui.
Taikydamas verslo logiką jis įsivaizduoja tarptautinę prekybą kaip „nulinės sumos“ žaidimą, kuriame vienos šalies laimėjimas (teigiamas prekybos balansas) reiškia kitos pralaimėjimą. Taip pat svarbu, kad jo pozicijai pritaria nemažai JAV gyventojų. Tad tai nėra vieno asmens įsitikinimų problema, kuri išnyks po kitų rinkimų. Tai yra signalas, kad JAV lyderystės laikotarpis, įtvirtinant pokario liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos principų sklaidą pasaulyje, gali baigtis. Beje, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių sovietinės okupacijos nepripažinimas buvo dalis minėtos JAV pokario politikos.
JAV parama Europos integracijai buvo svarbi pokario laikotarpiu vykdytos užsienio politikos dalis. Pradedant Maršalo planu, padėjusiu finansiškai atkurti karo nuniokotas Europos šalis, saugumo įsipareigojimais pagrįstu NATO veikimu ir baigiant politine parama glaudesnei integracijai tarp ES šalių, pavyzdžiui, sprendžiant euro zonos krizės klausimus, ši parama buvo esminė transatlantinės bendruomenės ir saugumo įtvirtinimo Europoje sąlyga. Jei jos ilgainiui nebeliks, šį saugumo vakuumą turės užpildyti pačios ES šalys arba gali įvykti kažkas panašaus į Sirijos ar Ukrainos scenarijus.
Iššūkiai, susiję su JAV paramos Europos integracijai silpnėjimu ir pačios ES fragmentacija kol kas menkai apgalvoti Lietuvoje.
Tiesa, kol kas kalbėti apie pastaruosius ar tuo labiau „naujosios Jaltos“ scenarijų būtų pernelyg ankstyva. Pastaraisiais metais JAV ir kitos NATO narės sustiprino savo pajėgas Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Jei bus pritarta Baltijos šalių oro gynybos stiprinimui, numatyti ištekliai greitesnio NATO pajėgų judėjimo regione infrastruktūrai bei kitoms svarstomoms priemonėms ir imtasi jų įgyvendinimo, tai bus svarbūs Lietuvos ir kitų šio regiono šalių saugumą stiprinantys sprendimai.
Kaip rodo tokių JAV analitinių centrų kaip CEPA neseniai paskelbta studija apie Suvalkų koridoriaus problemos sprendimą, rimtai ieškoma priemonių mažinti šio regiono NATO narių pažeidžiamumą. Tai, kas jau buvo padaryta pastaraisiais metais yra svarus Lietuvos diplomatų ir gynybos reikalais užsiimančių institucijų darbo rezultatas, kuriam tvirtesnį pagrindą suteikė politinis sutarimas šalyje dėl poreikio padidinti krašto apsaugai skiriamą finansavimą iki 2 proc. Lietuvos BVP.
Tačiau nėra pagrindo tikėtis, kad išnyks nesutarimai tarp JAV ir ES šalių aukščiau minėtais prekybos bei sąžiningo indėlio į gynybą klausimais. Nemažai NATO šalių, įskaitant ir D.Trumpo nuolat kritikuojamą Vokietiją, neskuba didinti išlaidų gynybai. Beje, jų politikai taip elgiasi dėl tokių pačių priežasčių kaip ir D.Trumpas – tokio mokesčių mokėtojų pinigo panaudojimo gali nepalaikyti jų rinkėjai, kuriems svarbesni kiti prioritetai – migracijos srautų valdymas, lėšos infrastruktūrai, sveikatai ar švietimui. Iki šiol tokie nacionalinių prioritetų skirtumai būdavo derinami derybomis ir ieškant kompromisų, tačiau tai tampa sudėtinga, ypač kai tokiais klausimais kaip tarptautinė prekyba, požiūriai tarp JAV vadovo ir ES šalių skiriasi iš principo, o noro įsiklausyti ar įsigilinti į faktus nematyti.
Be to, kaip rodo paskutinio ES vadovų susitikimo birželio pabaigoje vykusios diskusijos, daugelyje ES šalių vidaus politika ir iš jos kylantys skirtingi prioritetai, skirtingas grėsmių suvokimas, tapo rimta kliūtimi susitarti ir ES viduje. Ginčai dėl migracijos, sustiprėję vienose šalyse (Austrijoje, Italijoje) po rinkimų, o kitose (Vokietijoje) ruošiantis jiems, užgožė kitus klausimus ir parodė Vokietijos kanclerės politinį silpnumą.
Pastaraisiais dešimtmečiais Vokietijos lyderystė, įskaitant ir finansinį indėlį į bendrų ES politikų finansavimą, buvo vienas svarbiausių ES veikimą palaikančių veiksnių. Šiuo metu matome politinio konsensuso ES klausimais silpnėjimą Vokietijoje, nors po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES, Vokietijos svarba bendrų reikalų sprendimui ES tik išaugs.
Nemažai NATO šalių, įskaitant ir D.Trumpo nuolat kritikuojamą Vokietiją, neskuba didinti išlaidų gynybai.
Iššūkiai, susiję su JAV paramos Europos integracijai silpnėjimu ir pačios ES fragmentacija kol kas menkai apgalvoti Lietuvoje. Lietuvos diplomatai pagrįstai akcentuoja transatlantinės bendrijos ir ES vienybės svarbą, tačiau daug sudėtingiau rasti būdus, kaip išsaugoti interesų derinimo priemones tarp svarbiausių sąjungininkų ir valdyti nacionalinių pozicijų skirtumus, kai jie kyla iš vidaus politikos, skirtingo grėsmių ir prioritetų suvokimo ar tiesiog noro laimėti rinkimus, siūlant trumpalaikius, bet rinkėjams patrauklius sprendimus.
Brexit referendumas yra geriausias pavyzdys, kiek neapibrėžtumo ir nuostolių šalies gyventojams gali atnešti tokie vidaus politikos žaidimai. Kol kas neatrodo, kad kitų metų rinkimai Lietuvoje suteiks postūmį konstruktyviam ir analize, o ne paviršutiniškais stereotipais grindžiamam šių klausimų svarstymui.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.
