„Tuo metu, kai Rusija kariauja hibridinį karą su Europos Sąjungos šalimis, Viktoras Orbanas kelia vis didesnę riziką Europos saugumui“, – taip V.Orbano elgesį apibūdino Vokietijos parlamento Europos reikalų komiteto pirmininkas Antonas Hofreiteris (cituojamas „Politico“ portale). Iš tiesų, Vengrijos premjeras ir jo vyriausybės kolegos nuo pat Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios stabdydavo sankcijų Rusijai įvedimą, abejodavo paramos Ukrainai tikslingumu bei jos priėmimo į ES perspektyvomis. Vengrija kaip ir Turkija delsė ratifikuoti Suomijos priėmimą į NATO ir vis dar nėra ratifikavusi Švedijos narystės šiame aljanse.
Dažniausiai toks elgesys interpretuojamas kaip Vengrijos premjero siekis stiprinti galios svertus savo šalyje ir tuo pačiu išnaudoti kiekvieną galimybę, kurią suteikia šalies narystė ES ir NATO, gauti daugiau naudos. O galimybės atsiranda tada, kai sprendimams priimti būtinas visų valstybių narių pritarimas, kitaip sakant, bet kuri šalis gali grasinti vetuoti siūlomus sprendimus. Toks elgesys tampa vis panašesnis į šantažą, nes dažnai Vengrijos vyriausybė susieja nesusijusius klausimus, pvz., ES paramą Ukrainai su lėšų iš ES ekonomikos atsigavimo ir atsparumo fondo Vengrijai išmokėjimu.