Iškart turiu atsiprašyti. Ilgosiomis raidėmis perteikti vilniečių tarimą nėra korektiška – tokios žodžių formos atrodo kaip klaidingos, o aš tikrai nenoriu pasakyti, kad vilniečių kalba yra klaida. Moksliškai žiūrint, jokie kalbos variantai nėra klaida – visos kalbos susideda iš pačių įvairiausių formų, būdingų įvairioms socialinėms ir geografinėms žmonių grupėms. Taigi – tokia rašyba straipsnyje tik tam, kad skaitytojams būtų lengviau suprasti. Moksliniuose straipsniuose tam būtų naudojami specialūs fonetiniai ženklai.
Taip pat nėra korektiška šį reiškinį vadinti „ilginimu“. Šiuolaikinis kalbos mokslas tokių vertinamųjų terminų labai kratosi. Mūsų atveju taip vadinant sudaromas klaidingas įspūdis, kad vilniečių kalba nukrypsta nuo standarto, yra netaisyklinga, nors iš tiesų vilniečiai kalba palyginti artimu rašto kalbai variantu. Apskritai nereikėtų matuoti sakytinės kalbos pagal raštą. Žmonės nei trumpina, nei ilgina – jie vartoja įvairaus ilgumo balsius taip, kaip būdinga tai vietovei, kurioje gyvena, tai aplinkai, kurioje būna. Tarties varijavimas yra natūralus kiekvienos gyvos kalbos požymis.
Lietuvių tarmių tyrėjai teigia, kad kamieno balsiai „ilginami“ ne tik Vilniuje, bet ir Anykščiuose, Molėtuose, Utenoje, Panevėžyje, Pasvalyje bei daugelyje kitų Lietuvos vietų. O štai žodžio galo balsių „ilginimas“, kai tariama visy, kity, abū, būdingas neva tik vilniečiams. Vis dėlto atidžiau pažvelgus į tarmių aprašus matyti, kad ir tarmėse pasitaiko kirčiuoto žodžio galo ilgesnio tarimo, bet informacija apie jį nesisteminga, kilmė netyrinėjama, laikomasi nuomonės, kad tai – retas, nedėsningas ir mažareikšmis reiškinys.
Tarties varijavimas yra natūralus kiekvienos gyvos kalbos požymis.
Tiesą sakant, „ilginti“ žodžio galą reta ir vilniečiams. Rašau disertaciją apie Vilniaus kalbą ir mano tyrimai rodo, kad gimtakalbių lietuvių vilniečių kalboje toks ilgesnis variantas pasitaiko tik vieną kartą iš dvylikos ir jis nebūna toks pat ilgas kaip rašto kalbos ilgojo balsio, t.y. „pailgintas“ „u“ žodyje abū skamba trumpiau nei „u“ žodyje kitų.
Lietuvių kalbos normintojų manymu, vilniečiai „ilgina“ todėl, kad Vilniuje nuo seno maišosi slavų ir lietuvių kalbos ir lietuviai dėl tų kalbų kontaktų neva įgauna nelietuvišką akcentą. Tokį balsių tarimą normintojai vertina itin neigiamai ir teigia, kad jis būdingas tik neišsilavinusiems, žemo socialinio statuso, slavų kalbų paveiktiems kalbėtojams.
Ir be tyrimų akivaizdu, kad balsius lietuviškai kalbėdami pailgina rusai, lenkai, baltarusiai – lietuvių kalba jiems negimtoji ir visiems žinoma, kad diduma suaugusiųjų kalbėdami negimtąja kalba garsus taria kiek kitaip nei tos kalbos gimtakalbiai.
Tačiau kaip ir kodėl ilgina lietuviai? Ar tikrai „ilginimas“ susijęs su neišsilavinimu, žemu socialiniu statusu? Ar tikrai ilginimas atsiranda dėl kalbų kontaktų, maišantis kalbėtojų kalboms?
Atlikau eksperimentą – palyginau lietuvių, slavų ir mišrioje (lietuvių ir slavų) šeimoje užaugusių vilniečių tartį. Jei teorija, kad žodžio gale lietuviai „ilgina“ dėl lenkų, rusų, kitų slavų kalbų įtakos, yra teisinga, tai mišrioje šeimoje užaugę ir nuo vaikystės keliomis kalbomis kalbėję mano informantai balsius tars ilgesnius nei lietuviai ir galbūt tokio paties ilgumo kaip slavai, kuriems lietuvių kalba negimtoji.
Ar kalbų kontaktai veikia balsių trukmę?
Mano eksperimente dalyvavo 66 įvairaus amžiaus, lyties ir profesijos vilniečiai. Visi jie gimę Vilniuje, kai kurių iš jų tėvai taip pat yra vilniečiai. Kompiuterine garsų analizės programa PRAAT matavau kiekvieno eksperimento dalyvio balsių trukmę.
Palyginus informantų tariamus balsius paaiškėjo, kad mišrioje šeimoje augę ir nuo mažumės namie kalbantys ir lietuviškai, ir rusiškai ar lenkiškai vilniečiai balsius taria lygiai taip pat kaip vienakalbiai lietuviai!
Vadinasi, intensyvūs kalbų kontaktai vilniečių tarties neveikia. Mišrioje šeimoje augusiems lietuviams lietuvių kalba yra tokia pati gimtoji kaip ir vienakalbiams ir kalbėdami lietuviškai jie balsius taria taip pat kaip vienakalbiai lietuviai.
Kaip ir tikėtasi, balsius ilgiau taria vilniečiai, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji. Lietuviškai kalbančių rusų ir lenkų balsių trukmė yra gerokai (apie 20 milisekundžių) didesnė nei gimtakalbių lietuvių. Šis skirtumas girdimas plika ausimi, ne tik nustatomas kompiuterinėmis programomis. Galima manyti, kad čia stebime gimtosios slavų kalbos įtaką, nes slavų kalbose kirčiuoti balsiai tariami ilgi.
Taigi galime daryti išvadą, kad slavų kalbos Vilniuje tiesiogiai nelemia lietuvių tarties, nesvarbu, ar slavų kalba būtų negimtoji, ar viena iš gimtųjų. Vilniuje balsiai ilginami ne dėl kontaktų su slavų kalbomis, tiksliau – fizinis kontaktas veikiausiai nėra tiesioginė kalbos kaitos priežastis.
Mišrioje šeimoje augę ir nuo mažumės namie kalbantys ir lietuviškai, ir rusiškai ar lenkiškai vilniečiai balsius taria lygiai taip pat kaip vienakalbiai lietuviai!
Jei kalbų kontaktai neveikia lietuvių balsių ilgumo, kas veikia?
Gali būti, kad balsių trukmės variantų randasi ne todėl, kad žmonės dažnai kalbasi skirtingais akcentais ar negimtąja kalba, o todėl, kad tam tikras tarimas susiejamas su teigiama socialine reikšme. Mūsų tyrimai rodo, kad žodžio galo „ilginimas“ asocijuojamas su sėkme, gera finansine padėtimi, išsilavinimu, vadovaujančiu darbu, jaunatve, miestietiškumu ar tiesiog Vilniumi.
Tyrimo informantams davėme paklausyti įvairių vilniečių kalbos ištraukų ir tuos kalbėtojus, kurie „ilgina“ balsius, jie apibūdino taip valdžios žmogus, daug pasiekęs, su kostiumu, turi nuliovą mašiną, meras Vilniaus, nuo mažens gyvenantis Vilniuje, tikras miesto gyventojas, vilnietis. Šitokius teigiamus vertinimus išsakė ir lietuvių, ir slavų tautybės vilniečiai. Vadinasi, šiandieninėje vilniečių bendruomenėje balsių „ilginimas“ galūnėje turi aukštą vertę. Kas žino, galbūt ji susiformavo dar tais laikais, kai daliai lietuvių inteligentų lietuvių kalba nebuvo pirmoji – aukšto statuso, gerbiami žmonės kalbėdami lietuviškai su akcentu tokiai tarčiai suteikė teigiamas socialines reikšmes.
Mano tyrimo rezultatai nepatvirtina lietuvių kalbos normintojų ne vieną dešimtmetį tiražuojamos neigiamos nuostatos, kad balsius dažniau ilgina neišsilavinę kalbėtojai. Skirtingo statuso kalbėtojų tartis statistiškai reikšmingai nesiskiria nei vienakalbių, nei mišrioje šeimoje augusių vilniečių grupėje. O štai nuo vilniečių išsilavinimo jų vartojamų balsių trukmė priklauso, tačiau priešingai, nei teigia normintojai. Ilgesnį balsį linkę tarti būtent aukštąjį išsilavinimą turintys vilniečiai lietuviai.
Mūsų tyrimai rodo, kad žodžio galo „ilginimas“ asocijuojamas su sėkme, gera finansine padėtimi, išsilavinimu, vadovaujančiu darbu, jaunatve, miestietiškumu ar tiesiog Vilniumi.
Dar vienas įdomus eksperimento rezultatas – visy, kity, abū dažniau linkę tarti vyresni (50+) ir pramonės, gamybos srityje dirbantys vilniečiai. Rečiau ilgina jaunesni ir tie, kurių darbas susijęs su paslaugų teikimu. Ką tai galėtų reikšti?
Sociolingvistikos teorija sako, kad tas pats kalbos variantas gali turėti ne vieną socialinę reikšmę ir tik nuo konteksto priklauso, kuri bus panaudota.
Gali būti, kad šiandien „ilginimas“ gyvuoja kaip socialinio prestižo, kalbėtojo miestietiškumo ir vilnietiškumo nuoroda, todėl jis nenyksta. Ir tuo pat metu gali būti, kad „ilginimas“ dar yra tam tikrų (vyresnių, konservatyvesnių) socialinių grupių kalbos bruožas, kelia asociaciją su tokiais kalbėtojais. Ši reikšmė, galima spėti, ilgainiui nyks.
Ramunė Čičirkaitė yra Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro doktorantė.
