Po kiekvienų rinkimų pasikeičia personalijos, bet vietoj vilčių apie paprastus, bet reikalingus sprendimus, rinkėjai sužino apie įmantriai pavadintas reformas dėl reformų, kurios atneša dar vieną nusivylimo bei emigracijos bangą.
Visų valstybių susikūrimas susijęs su elito susiformavimu, o jo išsigimimas atveda į valstybingumo nuosmukį. Ir mūsų šalies istorija – ne išimtis, bet puiki šių procesų iliustracija.
Tiesa, šiandienos realijos stebina keistu paradoksu: valstybė jauna, taigi, turėtų būti vykdomi valstybingumo įtvirtinimo procesai, bet mūsų elitas elgiasi it nukaršęs godus ir valdingas senolis, kuris visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti savo statusą, net ir kenkdamas savo vaikams. Kodėl?
Pasibaigus intensyvių kovų dėl išlikimo laikotarpiui elitas paprastai tampa uždara bei pirminės reikšmės netekusia socialine grupe, kuri įvairiais formaliais ir neformaliais barjerais saugo savo privilegijuotą padėtį.
Galbūt viena priežasčių, kad desovietizacija taip ir neįvyko. Dalis senosios nomenklatūros – pasenusio okupacinės valstybės elito – išvertė kailį ir sėkmingai užėmė naujas vadovaujančias pozicijas arba ten įtaisė savo atžalas; naujas, tikras elitas taip ir nesusiformavo.
O tai būtina sąlyga naujos valstybės sėkmingai raidai. Kai elitas gyvybingas, veiklus – į jį lengva patekti, kaip ir paprasta būti iš jo išmestam. Pavyzdžiui, viduramžiais karys galėjo būti įšventinamas į riterius nepaisant jo kilmės, jei jis pademonstruodavo narsą mūšio lauke, o garbės kodeksą pažeidęs aristokratas labai paprastai pašalinamas iš kilmingųjų luomo – simboliškai sulaužant jo ginklą, kad ir kokių didžių nuopelnų būtų turėję jo protėviai.
Demokratinėje santvarkoje irgi galioja panašūs principai – į valdžią renkami tie, kurie rinkėjams atrodo tinkamiausi. O bausmė už prastą darbą – pralaimėti rinkimai bei prarastos pozicijos.
Pasibaigus intensyvių kovų dėl išlikimo laikotarpiui elitas paprastai tampa uždara bei pirminės reikšmės netekusia socialine grupe, kuri įvairiais formaliais ir neformaliais barjerais saugo savo privilegijuotą padėtį. Anksčiau tai buvo luomai, demokratinėje santvarkoje tenka pasistengti labiau: tai daroma į rinkimų sąrašų viršūnę įrašant lojalius, bet nebūtinai protingus partijų narius, įvairiuose konkursuose sudarant sąlygas laimėti savam kandidatui, randant būdų, kaip iš postų neatleisti pažeidimus padariusių, bet reikalingų asmenų ir t.t.
Viena priežasčių, kodėl į elitą patenka įvairaus plauko prasčiokai – iš sovietmečio atėjusi nuostata, jog kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Ir tai nėra tik skambus posakis, bet apgalvota politinė strategija. Fiziškai išnaikinus mūsų tautos šviesiausius, pavergtų žmonių protai ilgai ir sistemingai veikti taip, jog jie manytų, kad viskas, kas sietina su elitu, yra blogis, o tai, kas jam priešinga, o iš tiesų prasčiokiška – gėris.
Ir tie okupantų įsprausti stereotipai iki šiol veikia! Pradėkime nuo lengviausiai pastebimų dalykų – išvaizdos ir elgesio. Jie ir išduoda – kad prieš jus tikras prasčiokas, pasirengęs susitvarkyti savo reikaliukus. Valstybės interesai? Visuomenės gerovė? Šias sąvokas jis gali kartoti it papūga, tačiau jų reikšmė jam nesuvokiama.
Imti, o ne duoti. Herojiškos asmenybės niekada nesimėgauja nereikalinga prabanga, nes suvokia, kad žmogaus vertė priklauso nuo jo darbų.
Materialinės gėrybės ne pagal pajamas – visų pseudoelitų požymis. Kai žmogus neturi garbės, proto, drąsos ir vertybinio stuburo, tuomet jis savo pranašumą stengiasi pademonstruoti išorės atributais – taip maskuojamas prasčioko kompleksas. Panašiai komunistų partijos sraigtai ir sraigteliai norėdami pabrėžti savo statusą apsipirkdavo spec. parduotuvėse, taip ir dabartiniai „ponai“ nesusivaldo nuo materialinių pagundų – dvaras prestižinėje vietoje, prabangus automobilis, ant žmonos ar meilužės pečių garsaus dizainerio paltas bei žurnalų kolekcija namų svetainėje, kuriuose įamžinti „elito“ vakarėliai – pozuojama kokio nors restorano atidaryme, gurkšnojant nemokamą pigų vyną.
Viso šito cirko esmė – pabrėžti skirtumą nuo likusios visuomenės dalies. Kitaip tariant, elgetos nori apsimesti didikais. Ir visai nesvarbu, ar jie slepia mokesčius bei „susiveikia“ pašalpas, ar vykdo milijonines finansines aferas – tai mažo, imančio žmogelio mentalitetas, kuris nieko neduoda savo valstybei. Tokie žmonės naudojasi kitų darbu bei žiniomis. Jie neturi nieko bendra su tikruoju elitu – visų laikų laisvės gynėjais, kurie visada žino, jog prieš imant privalu duoti. Net jei laisvės kaina – jų gyvybė.
Viena priežasčių, kodėl į elitą patenka įvairaus plauko prasčiokai – iš sovietmečio atėjusi nuostata, jog kiekviena melžėja gali valdyti valstybę.
Taisyklių laužymas. Nesvarbu, moralės, etikos ar kelių eismo taisyklių pažeidimai – prasčiokui valdžioje tai kasdienybė. Juk jis virš įstatymų! Toks minipseudovaldovas. Iš sovietmečio atėjęs vierchas. Nebaudžiamas. Išsisukantis. Kas privalu visiems, neprivalu jam.
Nors tikrasis elitas, priešingai, visų taisyklių laikosi daug skrupulingiau, nei numato teisė. Juk jis pavyzdys! Kaip atrodo šio tipo prastuomenė, patekusi į elitą, ir kokią žalą ji daro valstybei, bene geriausiai iliustruoja #parodykAkytes ir kiti žurnalistinių tyrimų personažai.
Pasekmės valstybei – piliečių nepasitikėjimas valdžios institucijomis, neteisingumo jausmas ir emigracija.
Garbės ir reputacijos nevertinimas. Jei sąvokos garbė ir gera reputacija būtų suprastos ir vertinamos, tai A.Ramanausko-Vanago ir visos Lietuvos šmeižtas nebūtų pasklidęs po užsienį; juk jo iniciatorė – moteris su labai abejotina reputacija dar nuo festivalio LIFE laikų, buvusi apsitapšnojusio prezidento bendražygė bei bulvarinį laikraštpalaikį leidusios bendrovės vadovė tiesiog nebūtų taip lengvai kalbinama bei cituojama kone visose žiniasklaidos priemonėse. Jos reputacijos šešėliai turėjo užduoti pagrįstus klausimus visiems, kas viešino jos knygą. Kodėl ši moteris imasi šios temos? Kaip ji tikrina šaltinius? Kokia jos motyvacija?
Tačiau kai garbė yra trečiaeilis dalykas pelno pasaulyje, tai po kiek laiko susiduriame su labai logiškomis pasekmėmis – atsiranda galimybė išgarsėti bei veikti to nevertiems žmonėms. Pasekmės, žinoma, tenka mums visiems.
Prasčiokiškos manieros. Necenzūrinė leksika, keiksmai, oponentų žeminimas ir įžeidinėjimas, etiketo normų neišmanymas įvairių priėmimų metu dar vienas akivaizdus prasčioko požymis.
Smulkmenos? Etiketas ir protokolas yra aukštuomenės „išradimai“, kurie labai svarbūs, nes saugo žmones nuo asmeniškumų, įžeidimų bei padeda susitarti ir suderinti labai skirtingus interesus valstybės viduje bei užsienyje.
Kai viešoje erdvėje nebelieka intelektualių, mandagių diskusijų, mažiau sąmoningas ar išsilavinęs rinkėjas arba renkasi tą, kurio „rėkimas“ yra teatrališkesnis, šmaikštesnis, agresyvesnis, arba tą, kuriam pajunta gailestį. Na, o tikrieji eruditai bei intelektualai tiesiog nemato prasmės dalyvauti tokiose batalijose.
„Aukos“ statusas. Nuskriausti, verti užuojautos ar gailesčio – tai dar viena kategorija žmonių, kurios neturėtų būti elite, nes tai stipriųjų sambūris, kuris turi daryti poveikį kitiems, spręsti tuos reikalus, kurių nepajėgia eiliniai žmonės.
Kai žmonės balsuoja užjausdami atleistus iš darbo, „skriaudžiamus“ – jie balsuoja ne tik už kokio nors nelaimėlio ar nevykėlio asmeninę gerovę. Baisiausia, kad spręsdamas savo emocines ar finansines bėdas tokie žmonės tiesiog negeba objektyviai vertinti realybės ir priimti adekvačių sprendimų. Jiems visur vaidenasi jų demonai ir tie, kurie jų nemato – automatiškai priskiriami prie „kaltųjų“. „Kova“ su alkoholizmu leidžia daryti panašias prielaidas.
Nevisavertiškumo kompleksai. Elitui būdinga pasitikėjimas savimi – nes juk jie geriausi iš geriausių ir tai žino. Prasčiokams trūksta talento, žinių ir procesų suvokimo, todėl jie dairosi į visas puses ir stengiasi aklai kopijuoti svetimus sėkmės modelius, negebėdami įvertinti jokių specifinių aplinkybių.
„Ilginkime mokslo metus, nes taip yra visur“ – tai švietimo politikos moto. Nors yra daugybė „bet“, kurie skiria mus nuo šalių su geresniais mokymosi rezultatais. Bet kai nėra vizijos ir supratimo – lieka primityvus copy-paste.
Tokiu pat situacijos nesuvokimu galima aiškinti ir premjero pasisakymą apie Lietuvos ir Rusijos santykius: „Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – tarsi nežinodamas, kad mūsų situacija iš tiesų unikali – iki šiol nesame sulaukę nei atsiprašymų, nei kompensacijų už ilgus okupacijos metus, žudynes ir tremtis ir todėl negalime būti tikri, kad nepasmerktas blogis nepasikartos. Ką bekalbėti apie tarptautinės teisės pažeidimus.
Negebėjimas prisiimti atsakomybės. Šiandien vos 20 km nuo Lietuvos sienos ir tik 50 km nuo Vilniaus dygsta Astravo atominė elektrinė – lyg nešvankus gestas mūsų pseudoelitui, jo vykdomai politikai, o kartu ir mums visiems. Kaltų nėra. Tik silpnųjų vapėjimai, kad suverenios užsienio šalies politikos pakeisti neįmanoma.
Ar girdėjote nors vieną politiką, kuris būtų prisiėmęs atsakomybę dėl savo neveiklumo, pripažintų klaidas ir ieškotų būdų, kaipgi kovoti su egzistencine grėsme dabar?
Ignoruojant grėsmes, jos, deja, niekur nedingsta.
Ar kas nors įsivaizduoja, kaip atrodytų realybėje dar vienas „techninis nesklandumas“ prie Lietuvos sienos ir ką reiktų daryti? Kaip ir kur būtų evakuojamas Vilnius? Kas gydytų tuos šimtus tūkstančių radiacijos paveiktų piliečių, kai pagrindinės šalies ligoninės atsidurtų mirties zonoje?
Aplink daugiau nei prieš tris dešimtmečius sprogusią Černobylio AE iki šiol 30 km driekiasi negyvenama zona. Statistika skelbia nuo 10 tūkst. iki 734 tūkst. žuvusių skaičius – juk vėžys suėda ne per vieną dieną. Taip pat apie 3,5 milijono susirgusių, kompensacijos vis dar mokamos 7 mln. žmonių.
Juk baudžiauninkui reikia, kad kas nors suplanuotų darbus bei duotų per sprandą – tik tada reikalai pajuda.
Net jei šioje statybvietėje nebūtų įvykusios kelios avarijos, kurias Baltarusijos valdžia taip stengėsi nuslėpti, net jei toje šalyje būtų rūpinamasi aplinkosauga ir žmonėmis, net jei statybos vyktų pagal aukščiausius technologinius ir saugumo standartus, mes negalėtume būti ramūs. Tačiau mūsų Seime bei Vyriausybėje šiuo klausimu – ramu.
Prasčiokai valdžioje sukelia lyderystės krizę. Kai suvaldyti situacijas pritrūksta kompetencijos, jie sukuria mitą apie stiprios rankos poreikį. Ir ieško tokios figūros. Juk baudžiauninkui reikia, kad kas nors suplanuotų darbus bei duotų per sprandą – tik tada reikalai pajuda.
Bet juk mūsų valstybingumo esmė – laisvo žmogaus rankose drąsiai iškeltas ginklas. Tokia yra Vyčio idėja ir prasmė. Toks ir turėtų būti mūsų elitas: atsakingas, pasiaukojantis, drąsus ir kovojantis už valstybės interesus. Norėtųsi, kad jis būtų būtų gyvybingas ir veržlus, o ne tik istorija, įamžinta paminkle.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Dviguba pilietybė – „teisingai“ emigravusiems?
