Bet jei vieną dieną įvyktų stebuklas ir išnyktų visi skausmo receptoriai, o smegenys galėtų sąmoningai blokuoti nepageidaujamus jausmus, mes paprasčiausiai neišgyventume. Fizinis skausmas yra mūsų kūno sargas – jis įspėja apie pavojų ir taip apsaugo mūsų gyvybę.
Dvasinis skausmas keičia mus pačius – imame labiau vertinti artimuosius, gyvenimą ir jo teikiamus džiaugsmus. Išmokstame užjausti ir suprasti. Su sąlyga, kad skausmą suvaldome mes, o ne jis užvaldo mus.
Kažkur istorijoje nubrėžta riba, kurią peržengus liaujasi skaudėti. Lieka pasididžiavimas, kartais apmaudas, bet skausmo jau – nebe.
Istoriją irgi gali skaudėti. Skauda tiek, kiek siekia mūsų pačių ar mūsų artimųjų prisiminimai. Tiek, kiek tuose prisiminimuose yra mūsų pačių ar mūsų šeimos, giminės istorijos. Skaudanti istorija mus saugo ir moko. Su sąlyga, kad mes jai leidžiame.
Baltijos kelias. Sausio 13-oji. Karas, tremtys ir pokaris. Gal dar kieno namuose esama laiškų iš Sibiro, knygnešių parneštų laikraščių bei knygų, vis dar gyvi pasakojimai apie caro žandarų siautėjimus, į rekrūtus išleistus ir nesulauktus brolelius, apie baudžiavos baisybes ar bajorišką kilmę.
O kas buvo prieš tai? Kaip gyveno tie mūsų protėviai, kurių vardų ir pavardžių nepamename? Sukilimai. Dalijama Respublika. 1655 m. plėšiamas, deginamas ir žudomas Vilnius. Į Maskvą išvaryti tūkstančiai vergų – amatininkų, darbininkų. Iki šiol litvin šaknis pavardėse tai byloja.
Dar buvo Pilėnai ir Mindaugo nužudymas. Žalgiris ir Orša. Algirdo žygiai, Vytauto valdymas ir Barboros karūnavimas.
Svetimųjų liudijimai kronikose ir metraščiuose. Užsienyje ir nelietuviškai rašyti. Gal tik pilkapis, vienas kitas durklas muziejuje leidžia kiek prisiliesti prie senosios tikrovės.
Kažkur istorijoje nubrėžta riba, kurią peržengus liaujasi skaudėti. Lieka pasididžiavimas, kartais apmaudas, bet skausmo jau – nebe. Galbūt ji atsiranda ten, kur nutrūksta mūsų asmeninis ryšys su ja?
Istorinė atmintis – mūsų išlikimo sąlyga. Ji yra tas saugiklis, kuris turėtų padėti brėžti politikos linijas ir šiandien. Tik kokia ta istorinė atmintis turėtų būti? Išmokti ir įsidėmėti faktai, datos, įvykiai, pavardės, procesai? Išsamios informacijos, analizių rinkinys mūsų galvose? Kiek toli į praeitį turime žvelgti, ieškodami atsakymų į šių dienų klausimus?
Ar aktuali tik ta istorija, kuri paženklinta asmenine patirtimi? Juk nuo asmeninio santykio su istorija ir dabartimi priklauso ateitis. Ar galima, ar įmanoma ją kurti vadovaujantis realpolitik, o ne vidiniu įsitikinimu ir žinojimu, kad nevalia išduoti tiesos bet kokiomis aplinkybėmis – nesvarbu, kokia jėgų pusiausvyra bebūtų?
Sausio 13-ąją prieš dvidešimt septynerius metus NATO ir ES buvo toli, o KGB rūsiai ir Sibiras – arti. Anų laikų realybė. Bet ar ji kam tada rūpėjo? Žmonės žinojo, kur yra tiesa. Ir gynė ją. Liudijo ją. Dabar NATO ir ES mūsų realybė, bet ar ji pakankamas pagrindas gerinti santykius su režimu, kuris ne tik perėmė Sovietų Sąjungos teises ir pareigas, bet vis dar mums nepasakė „niekada daugiau“?
Sausio 13-oji iš bendro prisiminimo ir išgyvenimo tampa istorija, nes užaugo karta, kuri jau nepamena to speiguoto sausio, kai sužvėrėję sovietų kariai šaudė ir tankais traiškė beginklius žmones, o jie stovėjo prieš juos turėdami vienintelį ginklą – tikėjimą laisve.
Todėl mes turime prisiminti. Ne tik vardus ir pavardes savo didvyrių. Mes turime prisiminti ne tik, kaip iškovojama laisvė, bet ir kaip ji prarandama. Dažniausiai vykdant pragmatišką materialistinę užsienio politiką – 1717 metais Nebylusis Seimas ir 1940 metais sovietų ultimatumo priėmimas buvo tie kartai, kai pasirinkę gėdą vietoj karo gavome abu.
Todėl aš prisimenu ne tik tuos, kurių dėka esame laisvi, bet ir tuos, kas neapgynė laisvės. Jų argumentus ir išsisukinėjimus. Parsidavėliškumą ir bailumą.
Mes galime niekada taip ir neišgirsti atsiprašymo ir „niekada daugiau“, bet mes galime tai pasakyti patys sau – „niekada daugiau“, nes prisimename ne tik todėl, kodėl esame laisvi. Turime prisiminti ir kaip laisvė buvo prarasta.
Todėl kova socialiniuose tinkluose dėl simbolių – neužmirštuolės ar tautinių spalvų laisvės liepsnos, Gedimino stulpų tik pati pradžia to, kas vadinama subjektyviu istorijos vertinimu. Ne moksliniu, asmeniniu.
Koks keistas paradoksas – kuo labiau laike nutolę įvykiai, tuo lengviau ir kategoriškiau daromi vertinimai.
O su juo išdyksta ir pirmieji nesutarimų daigai. Dar vienas mūsų istorijos skausmas ir nesėkmių priežastis.
Vieną dieną kažkas pasakys – tą sausį jie irgi nenorėjo žūti. Mirties po tankais nesirinko. Tiesiog taip atsitiko. Nepalankiai susiklostė aplinkybės. Tai kur čia tas didvyriškumas? Juk tada vyko toks procesas – Sovietų sąjungos žlugimas.
Juk Mindaugas – nedrįskite sakyti, kad savo epochą pralenkęs karžygys – kai kam jis tik brolžudys, įsigeidęs svetimos moters. O Vytautas Didysis argi ne niekingas intrigantas, neatkeršijęs už tėvo mirtį? Abiejų Tautų Respublika – kam klestėjimo apogėjus, o kam nuosmukio pradžia? Ir krikščionybė kai kam vis dar priešiškumą kelia – negali būti, kad šviesa iš Vakarų, o ne Rytų sklistų.
Koks keistas paradoksas – kuo labiau laike nutolę įvykiai, tuo lengviau ir kategoriškiau daromi vertinimai. Ten, kur nėra asmeninio skausmo, ten prasideda teisuoliškumas. Gaila, bet jo nebūna tik tol, kol apraudami kritę. Kol skauda. Galbūt dėl to mus istorija taip negailestingai ir talžo?
Todėl tegul skauda istoriją, nes kitaip mes ir vėl esame pasirengę susižeisti ar būti sužeisti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: 7 būdai, kaip prasčiokai elite žlugdo valstybę
