Bet aukso amžius greitai baigėsi – visai kaip mituose. Vienus sugaudė kriminalistai, kiti aiškindamiesi tarpusavio santykius iškeliavo į Anapilį, o tie, kuriems labiausiai pasisekė, legalizavo savo „verslus“, nusikabino grandines ir ėmė dėvėti kostiumus.
Daugelis net „įgijo“ aukštojo mokslo diplomus ir tapo sėkmingais piliečiais. Tik „gariūninius“ skudurus paprasčiau pakeisti kokia nors „armani“ eilute, nei „gariūninį“ mąstymą universitetiniu. Nežinia, kiek iš jų dabar yra aukščiausiose verslo ar valdžios pozicijose, tačiau ano laikmečio mentaliteto įspaudų apstu. Ypač kai kalbama apie mokslą. Aukštąjį mokslą. Universitetinį išsilavinimą. Šias tris sąvokas daugelis sprendimų priėmėjų vartoja kaip sinonimus.
Dalis politikų nutarė kuo skubiau „optimizuoti mokslą“, neva aukštųjų mokyklų tinklas per platus, programų per daug, o kokybė prasta. O kur dar emigracijos mastai... Iš tiesų, per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvą paliko jau milijonas tautiečių (atskira tema, kad tokią politiką vykdė negalintys pasigirti akademiniais pasiekimais), o turime 14 valstybinių universitetų.
Palyginkime su gerokai mažesne Estija, kuriai nuolat velkamės iš paskos – mokslo srityje irgi – ten yra 12 valstybinių universitetų. Tačiau įdomi detalė: Lietuvoje yra 13 kolegijų – neuniversitetinių aukštųjų mokyklų, kurios tokiomis tapo 2001 m. pavertus aukštesniąsias mokyklas, teikusias specialų vidurinį išsilavinimą, aukštojo mokslo sistemos dalimi.
Buvo tyliai įvykdyta popierinė „reforma“, ne tik todėl, kad prieš stojant į ES statistinėse lentelėse atrodytume geriau. Darbininkiškos profesijos buvo ir yra taip nuvertintos, kad net iš gana žemas pareigas užimančių reikalaujama turėti aukštojo mokslo „popierį“.
Dabar vėl nutarta „reformuoti“ aukštąjį mokslą, tik taikinys – universitetai, o ne kolegijos. Nors akivaizdu, kad situacija susinormalizuos tada, kai bus sugrąžinta pagarba darbininkiškoms profesijoms, o universitetiniam išsilavinimui – prestižas.
Kai prasideda mokslo „optimizavimas“, „efektyvumo“ didinimas remiantis verslo ir vadybos principais, nyksta kritinis mąstymas, nes nelieka disciplinų, per kurias jis ugdomas.
Kad būtų suprantama universitetinio išsilavinimo svarba, jo ir aukštojo mokslo skirtumai bei aktualumas šiandien, pravartu prisiminti istoriją.
Universitetų atsiradimas buvo itin reikšmingas Europos kultūrai.
1. Jie „perėmė estafetę“ iš vienuolynų, kaip pagrindinių žinių kaupimo ir pasaulio pažinimo židinių – mokslas tapo prieinamas platesniam žmonių ratui.
2. Universitetai veikė kaip autonomiškos žmonių grupės, kurių pagrindinis tikslas – tiesos paieškos, tikrovės stebėjimas, o vėliau ir nuoseklių procedūrų, kaip pažinti tikrovę ir surasti tiesą, kūrimas. Tai ir yra mokslas. Šis lūžis buvo reikšmingas, nes mokslas ir religija išsišakojo į atskiras sritis. Ir ne visuomet jos konfliktavo, kaip kartais vaizduojama. Pavyzdžiui, Lietuvoje aukštojo mokslo atsiradimas – VU įkūrimas sietinas su jėzuitais.
Šiandien universitetinis išsilavinimas išmoko žmones suvokti esminius tikrovės ar jos dalių (fizikos, ekonomikos etc.) principus bei dėsnius, jie skatinami ieškoti tiesos, tačiau ne viskas gali būti iš karto ir tiesiogiai pritaikyta praktinėms visuomenės reikmėms. Universitetuose formuojamas kritinis ir analitinis mąstymas, plečiama pasaulėžiūra, išmokstama argumentuoti, įžvelgti problemų ištakas, genezę. Tai filosofijos ir kitų humanitarinių disciplinų nuopelnas.
Humanitariniai mokslai padeda kurti ir užtikrina tapatybę – žmogaus, visuomenės, valstybės, tautos. Net mokykloje yra trys „nepajudinamos“ disciplinos – istorija, lietuvių kalba ir matematika. Būtent per lietuvių kalbos ir istorijos pamokas pradedama formuoti tapatybė ir būtų naivu manyti, jog jaunuolis, baigęs 12 klasių, jau yra brandi asmenybė.
Daug vėliau atsiradęs aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas rengia aukštos klasės profesionalus, kurie išmano visą tam tikros veiklos (pvz.: dizaino, komercinės teisės etc.) lauką, gali praktiškai pritaikyti specifinius įgūdžius, išugdytus studijų metu ir susijusius su konkrečia specialybe.
Šių laikų problema ir iššūkis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra situacija, kad apie tai, koks turi būti mokslas, pradėjo aiškinti ne mokslininkai, bet siauro, profilinio išsilavinimo neovadybininkai, remdamiesi savais ekonominiais argumentais.
Nuo vadybinio požiūrio į mokslą jau nukentėjo britai ir amerikiečiai. Nes kai prasideda mokslo „optimizavimas“, „efektyvumo“ didinimas remiantis verslo ir vadybos principais, nyksta kritinis mąstymas, nes nelieka disciplinų, per kurias jis ugdomas.
Vakarų civilizacija plėtėsi ir klestėjo, kai ir kol jos mokslo pasiekimai buvo gerokai aukštesni nei likusio pasaulio dalies. Kodėl ji dabar susiduria su tiek iššūkių? Nes mokslas tapo profiliuotas. Yra puikių specialistų, kurie geba sukurti įvairias technologijas, tačiau nesuvokia elementarių socialinių dėsnių.
Pavyzdžiui, įtampa dėl pabėgėlių kyla, nes ir politinių sprendimų priėmėjai, ir dauguma visuomenės negeba vertinti socialinių procesų ir suprasti, kad susidūrė skirtingoje raidos stadijoje esančios visuomenės, o ne tik skirtingos tautinės ar religinės žmonių grupės. Taikydami žmonėms, kurių gyvenimo būdas ir mentalitetas dar gimininės bendruomeninės santvarkos lygmenyje, demokratijos kriterijus, neišvengiamai patiria fiasko.
Socialinių procesų nesuvokimas, istorijos neišmanymas atveda į politinį elitą radikalus ir neleidžia rinkėjams įžvelgti istorinių paralelių su totalitarinių režimų įsigalėjimais, numatyti galimų savo sprendimų pasekmių.
Nežinia – dėl išsilavinimo stokos ar mentaliteto, šiandien politikai veikia keistais metodais: svarstant aukštojo mokslo reformą jiems svarbi darbdavių, ŠMM, politikų, priežiūros institucijų nuomonės ir beveik negirdimi universitetų darbuotojai.
Kalbama iš bausmės pozicijų – jei neprirašysite, jei nebūsite publikuojami, jei nepritrauksite studentų etc., jums bus blogai. Vienas regioninio universiteto mokslininkas yra gražiai pasakęs – dabar universitetų dėstytojai jaučiasi kaip tvarte uždaryti avinai ir nežino, ką šeimininkas norės su jais daryti – kirpti ar skersti. Reformos šalininkai kalba, kad reikia kelti aukštojo mokslo kokybę, tačiau negeba konkrečiai įvardinti, koks gi reformos tikslas. Teiginys – „optimizuoti aukštojo mokslo sistemą“ gali reikšti bet ką ir būti interpretuojamas įvairiai.
Abstrakčia „kokybės“ sąvoka taip ir neįvardijama, kokie gi tikslai siektini, kas kiekviename universitete turi įvykti (apie kolegijas – tyla!), kad vadybos grietinėlė sakytų „gerai“: pasiekti kiekybinį kriterijų, palypėjant kokioje nors reitingų lentelėje į tam tikrą vietą, ar publikuoti nurodytą straipsnių skaičių?
Pirmieji tokio akademinės bendruomenės gąsdinimo ir „skaldyk bei valdyk“ politikos vaisiai jau subrendo – valstybiniai universitetai ėmė kovoti „dėl išgyvenimo“, nes vyriausybė jų paprašė „apsispręsti“ kaip, kas ir su kuo jungsis.
Keturi didieji universitetai (VU, VGTU, SMU, KTU) pasirašė ketinimų protokolą įkurti Universitetų pažangos konferenciją. Taip arogantiškai pasisavindami akademinę lyderystę. Nors man, kaip Vilniaus universiteto absolventei, kiek nejauku klausytis, kaip dabartinis šio universiteto rektorius prabyla arogantiškomis, technokratinėmis frazėmis, nieko bendra neturinčiomis su humanistine, tolerantiška šio universiteto dvasia.
Kai fiziko išsilavinimą turintis rektorius ima samprotauti, kad šią konferenciją įkūrusius universitetus jungia tai, kad „jie nėra varginami išlikimo problemos“ ir, kaip studijų kokybės rodiklį, pamini citavimo indeksą, toks kalbėjimas atrodo keistai.
Dar 2013 m gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovai pasirašė San Fransisko deklaraciją, kuri yra nukreipta prieš kiekybinių kriterijų ir principų dominavimą. Čia pasisakoma prieš citavimo indeksą, kurio įsikibę laikosi mūsų „reformatoriai“. Jį sugalvojo bibliotekininkai, norėdami turėti instrumentą, kuris padėtų spręsti, kuriuos mokslinius žurnalus ir knygas tikslinga pirkti jų bibliotekoms. Tačiau mokslo neovadybininkai, politikai šį bibliotekininkų kriterijų ėmė taikyti vertindami mokslininkų pasiekimus, nors tikslinga vertinti kiekvieno mokslininko konkretų darbą, o ne koncentruotis į citavimo indeksą. Pagaliau ne tam tikslui jis buvo sukurtas. Kai ima valdyti ir spręsti vadybininkai, technokratai – pirmapradė universitetų misija nustumiama į antrą planą.
Taip, fizikas, profesorius, VU rektorius A.Žukauskas yra cituojamas tarptautiniu mastu savo srities profesionalas. Ko negalima pasakyti apie kitą, jau šviesios atminties VU absolventą poetą Just.Marcinkevičių, neturėjusį jokio mokslinio laipsnio. Tačiau kurio iš jų veikla turėjo ir turės reikšmingesnį poveikį Lietuvos visuomenės raidai, istorinės atminties puoselėjimui ir tapatybei?
Jeigu ne savo lėšomis studijuojantys Lietuvos ir užsienio studentai ir net beveik 40 proc. finansavimo iš struktūrinių ES fondų, Lietuvos aukštojo mokslo sistema jau dabar bankrutuotų.
Ne universitetai kalti, kad mažėja studentų skaičius, bet daugėja keistų, siaurų studijų programų. Ir tai iš tiesų kenkia aukštojo mokslo kokybei. „Ačiū“ politikams, o ne universitetų vadovybei už šią situaciją, kad į mokslą įdiegtas verslo modelis – krepšelių sistema ir ydingas jo taikymas.
Lietuvos valstybiniai universitetai yra finansuojami mažiau nei Estijos. Visam švietimui 2016 m. biudžete Lietuvos valstybė skyrė 4,2 proc. BVP, o Estija – 5,2 proc. BVP. Daugelyje ES valstybių beveik 90 proc. universitetų biudžetų yra skiriami iš valstybės biudžeto, Lietuvoje – beveik 90 proc per krepšelius, kurie de facto mažiausi Europoje – apie 2,09 tūkst. eurų vienam studentui per metus. Ši suma artima darželinuko krepšeliui.
Norėdami išgyventi dėstytojai priversti turėti ne tik milžiniškus pedagoginio darbo krūvius, bet kiekvienais metais dreba, ar susirinks reikiamas skaičius studentų ir turės darbą. Tokia situacija neleidžia vykdyti mokslinių tyrimų, kurių rezultatai būtų skelbiami Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Taip pažeidžiamas klasikinis universitetinis mokslo (tyrimų) ir studijų vienovės principas.
Jeigu ne savo lėšomis studijuojantys Lietuvos ir užsienio studentai ir net beveik 40 proc. finansavimo iš struktūrinių ES fondų (2020-aisiais dosnusis europinės paramos „kranelis“ bus užsuktas), Lietuvos aukštojo mokslo sistema jau dabar bankrutuotų.
Politikai nori sujungti universitetus, nors pasaulinė praktika rodo, jog nėra koreliacijos tarp universiteto dydžio ir kokybės. Šiandien Europoje sėkmingiausiai dirba vidutinio dydžio universitetai. Pavyzdžiui, geriausiame pasaulio ir Europos universitete Oksfordo universitete 2016–2017 m.m. (pagal Times Higher Education World University Rankings) mokėsi kiek per 19 tūkst. studentų, tame pat reitinge antroje vietoje esantis Kembridžo universitetas turi kiek daugiau nei 18 tūkst studentų, Vilniaus universitetas, kuriame studijuoja irgi kiek daugiau nei 18 tūkst., to paties reitingo duomenimis – 291 vietoje. Ar tikrai universitetų dydis esminis kokybės faktorius?
Kad Lietuvoje sprendimus, susijusius su mokslu, svarsto neuniversaliai mąstantys politikai, rodo ne tik tarptautinės patirties ignoravimas, bet ir tai, kad kiekvienam universitetui keliami tie patys reikalavimai, neatsižvelgiama į jų specializaciją, stipriąsias puses.
Prisiminkime – dabartiniai valdantieji prieš rinkimus žadėjo skirti dėmesį regionams ir nemažinti nei mokyklų, nei universitetų skaičiaus.
Nors, pavyzdžiui, JAV yra garsūs universitetai – žinių ir mokslo lyderiai, bet yra ir kita universitetų kategorija, kuriems nekeliamas tikslas pasivyti Harvardą. Jie teikia universalų išsilavinimą regionų gyventojams. Ir jie tuo svarbūs, nors ir nepretenduoja į geriausiųjų pozicijas. Nes ne visi universitetai turi būti skirti „mokslo gamybai“.
Prisiminkime – dabartiniai valdantieji prieš rinkimus žadėjo skirti dėmesį regionams ir nemažinti nei mokyklų, nei universitetų skaičiaus. Ir net jei pergalė bumbtelėjo netikėtai kaip Niutonui obuolys į galvą, nuo tokio menko smūgio apsvaigti neverta. O pažadus vykdyti – privalu.
Jei universitetinis išsilavinimas bus patrauktas iš Lietuvos regionų, tai nukentės pirmiausia jie, o po to ir visa valstybė – ne tik nebūsime šiuolaikiški, bet ir toliau išsivaikščiosime.
Kažkada progresą lėmė daugiau rankų ir derlingesnės žemės, vėliau pramonės ir industrializacijos plėtojimas, o dabar laimi tos visuomenės, kurios kuria ir valdo žinias. Visuomenės progresyvi raida yra susijusi su vis sudėtingesnių ir gilesnių poreikių atsiradimu. Noras Lietuvoje „optimizuoti“ universitetinį išsilavinimą liudija apie atvirkštinius – suprimityvinimo ir supaprastinimo procesus mūsų valstybėje.
Sąmoningai vykdomas planas ar neapgalvota politika gali sukurti situaciją, kad regionai bus galutinai „išvalyti“ nuo dar užsilikusių vietos šviesuolių, nes visi norintys studijuoti arba dirbti mokslinį darbą, patrauks į sostinę arba užsienį. Žmonės be plataus akiračio ir išsilavinimo ne tik nekonkurencingi šiandienos pasaulyje, pasmerkti būti juodadarbiais, bet ir lengvai valdomi, pasiduodantys bet kokiai populistinei propagandai.
Neinvestuodami į žinias arba jas koncentruodami „geriausiose“ aukštosiose mokyklose, atsiduriame panašioje situacijoje kaip ir su fizine kultūra bei sveika gyvensena. Lietuviai bene labiausiai iš visų europiečių kenčia nuo širdies ir kraujagyslių ligų, antsvorio, tačiau investicijų į sportą nėra. Už vaikų treniruotes moka tėvai – kurie tai išgali. Nors jei būtų investuojama į sporto infrastruktūrą mąstant apie žmonių sveikatą, o ne potencialius olimpinius medalius, būtų taupomi pinigai, kurie dabar išleidžiami sveikatos apsaugai.
Jei nuo nepriklausomybės pradžios būtų suvokta universitetinio išsilavinimo svarba, šiandien netektų susidurti su priešiškos propagandos poveikio problemomis tokiu mastu – kritiškai mąstantys žmonės jai būtų atsparūs. Pastebėtina, jog išsilavinę žmonės paprasčiau prisitaiko prie besikeičiančių situacijų ir sėkmingiau sprendžia problemas, rodo didesnę pagarbą kitiems. Galbūt ir emigracijos mastai būtų gerokai mažesni, jei visos valdžios būtų investavusios į aukštąjį mokslą užuot į žvelgusios iš „gariūninių“ pozicijų.
Pažvelkime į savo politikus, „nesužalotus“ humanitarinio išsilavinimo. Kai kurie iš jų mato atskirų sistemų bėdas, bet negeba suvokti jų tarpusavio ryšio, priežastingumo ir rasti efektyvių bei paprastų sprendimo būdų arba net negeba įžvelgti problemų ten, kur jos akivaizdžios.
Kiti stebina kritinio mąstymo stoka, prasčiokišku bendravimu su oponentais ir žiniasklaida. Jie nesupranta nei savo pareigų, nei statuso, aiškina, jog jei įstatymai nepažeisti, tai ir problemos nėra. Apie moralinę atsakomybę jie tiesiog „nesimokė“. Humanitarinės disciplinos įdiegia moralinius stabdžius net ir tada, jei to nepadarė tėvai.
Bet baisiausia, kad jie nesupranta, jog švietimas yra viešoji gėrybė, investicija į mūsų ir valstybės ateitį.
Ad libertatem per universitatem – tik tokia Lietuva gali išlikti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Televizija mus laiko idiotais
