Nors ji yra tokia pat reali ir neišvengiama kaip besikeičiantys metų laikai.
Santykis su mirtimi parodo santykį su gyvenimu, savimi, kitais. Drąsa arba baimė gyventi priklauso nuo drąsos arba baimės mirti. Ir atvirkščiai.
Baroko epochoje, tada, kai ligos, marai ir karai siaubė mūsų kraštą, kai šeimose vienas po kito gimdavo ir mirdavo vaikai, ji buvo daug dažnesnė viešnia kiekvienuose namuose. Žmonės melsdavosi prašydami laimingos mirties. Jiems tai reiškė išėjimą susitaikius su visais: artimaisiais, priešais, giminėmis, savimi ir Dievu.
Nors mirtis buvo įprasta, ji buvo reikšminga. Kaip gimimas ar santuoka. Todėl laidotuvės būdavo ilgos, iškilmingos. Kad užtektų laiko apverkti, apraudoti išėjusį, atsisveikinti ir pagerbti. Kaimo žmogui trys dienos, didikui – mėnuo ir daugiau.
Santykis su mirtimi parodo santykį su gyvenimu, savimi, kitais.
Dabar viskas atrodo šiek tiek kitaip. Toliau nuo susirinkusiųjų karstas. Vis dažniau urna. Atsisveikinimui skirtos valandos ir užrakintos durys naktį. Ir laidotuvės kitą dieną. Laikas dabar greičiau bėga. Visi užimti. Nėra laiko gedėti.
Ir santykis su mirtimi, ir laidojimo papročių kaita žymi esminius kultūrinius virsmus. Lietuviai savo mirusius deginti pradėjo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Tada žalvarį pakeitė geležis, o piliakalniai iš gyvenviečių tapo slėptuvėmis. Technologiniai pokyčiai visada lemia kultūrinius.
Kitas lūžis buvo krikščionybės, o kartu ir rašto, miestų, amatų atėjimas. Krikščioniškoje tradicijoje mirtis buvo nors ir liūdna, tačiau ja gyvenimas nesibaigdavo. Todėl ji būdavo pažymėta vilties ženklu.
Šiandien mes esame ne tik ant technologijų revoliucijos slenksčio. Kartu vyksta ir vertybiniai pokyčiai. Drąsą gyventi ir mirti keičia baimė gyventi ir baimė mirti.
Turbūt tik dabar mes pradedame suprasti, kokie svarbūs mūsų valstybingumui, mūsų tapatybei, mūsų savigarbai yra partizanai. Patys pralaimėję karą po karo, bet perdavę laisvės troškimo liepsną mums. Mirę, kad tauta gyventų.
Kuo ypatingi buvo jų paprasti gyvenimai, kad atėjus laikui, jie nepabūgo imti ginklo į rankas ir eiti į žūtbūtinę kovą?
Ar tik ne drąsa gyventi paprastą gyvenimą ir buvo tokio pasirinkimo priežastis? Jie nebijojo gyventi. Todėl ir mirti. Jiems santuoka ir vaiko gimimas buvo žmogiškos būties įprasminimas, kaip ir mirtis – tik vartai į amžinybę.
Paskui mus ilgam įkalino. Gąsdino. KGB kalėjimai ir tardymai. Tremtys, lageriai. Skurdas. Draudimai studijuoti. Jokių galimybių išvykti. Daugelis žuvo. Kitus įbaugino.
Bet visų priversti bijoti nepavyko. Buvo disidentai, Katalikų Bažnyčios kronika, R.Kalanta ir Sąjūdis.
Todėl atkūrėme valstybę, nes jiems mūsų visų nepavyko įbauginti.
Paradoksalu, tačiau dabar, kai galima džiaugtis gyvenimu, į mūsų laisvę kėsinasi baimės. Postmodernaus žmogaus baimės.
Baisu „susigadinti gyvenimą“, todėl reikia ilgokai tyrinėti savo išrinktąjį ar išrinktąją – o kas, jei mūsų požiūriai kur nors nesutaps? Baisu gimdyti vaikus, nes galbūt dar ne visi pliusiukai sudėlioti madingų kelionių maršrutuose. Baisu išrėžti kokiam nors darbdaviui, kad ir darbo sąlygos, ir atlyginimas yra patyčios, todėl verčiau tyliai emigruoti. Arba lenkti nugarą ir skųstis. Bet dar baisiau streikuoti.
Baisu nespėti į karjeros traukinį, todėl reikia skubėti vaiką užrašyti į darželį ar jam surasti auklę. Baisu neišmokėti paskolos, neturėti automobilio, todėl nelieka laiko kalbėtis apie vaikiškus niekus. Atsakinėti į daugybę naivių „kodėl“? Kartu tylėti. Rankioti rudeninius lapus.
Mes pradedame bijoti džiaugsmo.
Dar baisu palydėti artimąjį į amžinybę. Todėl pasenę tėvai vežami į ligonines, kad mirties nereiktų pasitikti namuose. Nėra laiko. O jeigu mirs – ką darysiu? Pažvelgti mirčiai į akis irgi baisu.
Todėl verčiau juos palikti saugioje aplinkoje. Ligoninėse. Slaugos namuose. Prijungti prie lašelinių, įvairių aparatų, pumpuoti vaistus, kad pratemptų dar kiek laiko. Kad mirtis ateitų vėliau. Tegul personalas ją pasitinka.
Sunku palydėti tą, kuris gyveno bijodamas. Skubėdamas. Vaikai ir anūkai nežino, ką pasakyti. Apie ką kalbėtis. Turbūt mirštančiam irgi baisu. Ką gęstanti sąmonė prisimins? Kaukšinčius žingsnius koridoriuje? Beprasmius, „ką atnešti?“, „valgyk“, „ar neskauda?“
Bet kaip lengva palydėti tą, kuris nebijojo gyventi. Kuris mylėjo, svajojo. Turėjo laiko šalia esančiam. Dalijo savo gyvenimą jo netausodamas. Ilgas vakaras skaitant tą knygą, kurią kažkada tau skaitė. Prisiminimai. Pasakojimai. Tylėjimas šalia laikant už rankos. Daugybė jungiančių dalykų padeda atsisveikinti.
O kaip išeisime mes? Bijantys gyvenimo, besislepiantys nuo kiekvieno nepatogaus jo dūrio? Šiandien baimė savo geležiniu žiedu mus spaudžia vis labiau.
Ar šiandien visi mes turėtume drąsos su ginklu rankose mirti? Už šeimą? Už tėvynę? Juk mes amžinos pafrontės žemė.
Mes pradedame bijoti džiaugsmo. Valgymo malonumo. Šokoladu ir ledais jau gąsdinami mokinukai – nesveika. Vynas ant stalo – irgi pretekstas bijoti. Restoranus už tai baudžia. Negalima.
Mes pradedame bijoti bendrauti. Gimnazijose kai kurie mokytojai bijo likti klasėje dviese su mokiniu. Dėl visa ko. Kad nekiltų bėdų.
Flirtas irgi greitai bus tik pagal susitarimą. Maža kas, ką ir kaip supras.
Taip bėga dienos, metai, gyvenimas. Nuolankumas tikintis naudos. Prisitaikymas bijant, kad bus dar blogiau. Neviltis, kad negali būti kitaip. Saugaus, komfortiško ir stabilaus gyvenimo iliuzija mus įkalina baimės kevale, bet retas jaučiasi saugus.
O mirtis vis tiek ateis. Baisu. Baisu, kas mus ten ir kaip palydės? Ką pamatysime Anapus? Tuštumą? O gal vis dėl to teks už gyvenimą atsiskaityti? Ir už visas baimes taip pat?
