Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Regina Statkuvienė: „Kas ne su mumis, tą ir dul**nam“

Kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir paviešintose Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymose vardai, pavardės ir net pavartoti žodžiai įeis į istoriją. Komentarą pavadinau pasinaudodama šiandien jau visiems gerai žinomo žurnalisto T.Dapkaus fraze, kuri buvo paviešinta štai tokiame kontekste.
Regina Statkuvienė
Regina Statkuvienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

2007–2012 m. daugelis prieš „nepaklusnius“ politikus ar pareigūnus bei kitus oponentus nukreiptų informacinių kampanijų buvo vykdomos kartu su buvusiu „Lietuvos žinių“ vadovu V.Vasiliausku bei pastarojo dukra G.Vasiliauskaite-Notten, 2008–2012 m. dirbusia „Alfa Media“.

T.Dapkaus teigimu, „mes kartu vedam tokią politiką – kas prieš mus, tą ir dul**nam.“

Nepaisant bjauraus konteksto, manau, kad ši frazė galėtų būti trumpiausias ir tiksliausias komentaras apie tai, kaip vyksta daugelis procesų mūsų viešoje erdvėje ir politikoje. Liūdniausia, kad ne tik pažymose paviešinti taip elgiasi.

Tereikėtų į lenteles surašyti į įvairias grupuotes, draugų kompanijas ar bendraminčių ratelius susitelkusių politikų, verslininkų, žiniasklaidos atstovų pavardes ir nubrėžti rodykles ar kokius nepadorius piešinėlius, kas, ką ir kaip dažnai tvarko. Pasimatytų visa hierarchija – kas viršuje, kas apačioje. Būtų itin modernus komentaras – jau ne kaip tekstinė medžiaga, bet kaip moderni vaizdinė priemonė.

Gal jau užtenka vieniems kitus dul**nti? Nes kitaip viešoji erdvė taps vienu dideliu viešnamiu. Ir ateis kiti, kurie visus patvarkys.

Kad dul**ti kitus būtų lengviau, nekamuotų sąžinės priekaištai, ir net pasijustum kovojantis su blogiu, būtinas gentinis mąstymas, kai priklausantys savų grupei idealizuojami, o svetimųjų – demonizuojami. Nes iki demokratiškų diskusijų dar nesubręsta – jos suvaidinamos tik tam, kad sumenkinus priešininką, pademonstruotum savąjį pranašumą. Ir taip pagausintum saviškių gentį.

Pasisakai, už draudimą mušti vaikus? Vadinasi, esi ir už homoseksualų santuokas ir Europos federalizaciją! Manai, kad norvegiška vaiko teisių apsaugos sistema yra ydinga ir mažieji Lietuvos piliečiai joje neginami? Neabejotina, kad rusų agentas ir smurto šeimoje apologetas!

Manai, kad lietuviškas raidynas galėtų sėkmingai funkcionuoti ir įvedus W,Q,X? Reiškia esi parsidavęs ES lobistams, negerbi lietuvybės ir prisidedi prie tautos išnykimo. Na, o jei manai, kad Globalios Lietuvos idėja yra nevykęs bandymas, tai savaime suprantama, kad kovoji prieš euroatlantinę integraciją. Galima tęsti iki begalybės...

O jei žmogus gyveni, mąstai savo galva ir nesijauti galįs save priskirti bent vienam iš išvardintų blokų, nes siūlomas vertybių ir įsitikinimų paketas neturi nieko bendra su tavuoju? Nes tau nepatinka „viskas įskaičiuota“ ne tik per atostogas, nes savo būtį supranti kaip mąstymą, o ne vartojimą. Nes matai besikeičiantį pasaulį, ir supranti, kad tai, kas vakar buvo įžvalgi ir reikalinga politika, šiandien jau yra trukdis ar kliūtis.

Tai reiškia, kad daugelis tiesiog nepatikės, kad žmogus mąsto kritiškai ir ištempę ausis klausys, kokią frazę ištarsi ar parašysi pirmiausia: ar ji iš mūsų genties vertybinio paketėlio, ar iš svetimųjų.

Čia nėra vietos individualistams, asmenybėms ar labai protingiems, ieškantiems vidurio kelio ar racionalių kompromisų. Jei nesitapatini su kurių nors dul**ntojų kategorija, tave nuleis į dul**namųjų. Nori į politiką ar viešą erdvę? Sėkmės, jei pavyks išlaviruoti. Ne protas, išsilavinimas, nepriekaištinga reputacija ar noras dirbti čia svarbiausia. Jei to nesupranti, greičiausiai tapsi dul**namuoju.

Kokia jauna, infantili, o gal tiesiog apgailėtina mūsų vieša erdvė, politinė kultūra ir kaip ji primena taip ir nesubrendusių būti tėvais, bet vaikų susilaukusių, žmonių bandymus auklėti savo į paauglystę įžengusias atžalas, parodė iki šiol aptarinėjama jauno studento Vytauto Vyšniausko kalba Seime bei reakcijos į ją.

Į šitą situaciją kažkodėl negalėjau pažvelgti niekaip kitaip, nei į paauglių ir jų tėvų konfliktų analogiją – kūrybiškai ir truputį ironiškai.

O jei pasitelktume analogijas ir įsivaizduotume Seimo salę ir iškilmingą minėjimą kaip tarkim, rimtą tėvo ar mamos jubiliejų, į kurį atėjęs ūgtelėjęs vaikas gavo progą pasakyti pirmąjį tostą? Kaip viskas tada atrodytų?

Būtent taip aš pamačiau visą šią ilgą istoriją. Taigi, atėjo jaunuolis į šventę. Padėkojo tėvams, kad jį pagimdė ir pakvietė. Tada sugėdino visus, kad užstalėje nebėra jo senelių, kurie iki šiol irgi nėra buvę jokiame restorane. Pasipiktino, kad tėvai vis lėbauja su tais pat draugais, bet neparemia skurstančių giminaičių. Kad nesirūpina jo broliais ir seserimis ir jie mieliau pas draugų tėvus laiką leidžia. Štai ir dabar kažkas kažkur išvykęs.

Tėvai tradiciškai susiriejo. Motina apkaltino tėvą, kad tai jo netikę genai čia atsiskleidė, o tėvas priminė jos flirtą su kaimynu ir rimtai tėvyste suabejojo.

Kad jie tik vaidina gerą šeimą, nors santykiai visų blogi ir jie negali pakęsti vienas kito. Kad susitinka tik per šventes, o kasdien neturi vienas kitam laiko, nes tėvai vis dar stato namą, kuriame nėra kambarių vaikams, seniems tėvams, bet įrenginėjamas didelis baseinas, kuriame gali lankytis tik tėvų draugai.

Tada jaunuolis nužvelgia visus ir tęsia (nes galbūt tai vienintelė jo proga viską išsakyti): tai gal iš viso nereikėjo tuoktis ir gimdyti vaikus, nes jais tik dėl akių rūpinamasi?

Paskui pridėjo ranką prie širdies ir prisiekė, kad savo vaikus augins kitaip, kitaip gyvenimą tvarkys. Kitaip ir kitokius statys namus. Kitus žmones į šventes kviesis. Dar priminė tėvams taip ir neišpildytus pažadus apie šuniuką, apie kelionę į pajūrį ir pasaką prieš miegą. Papriekaištavo, kad iš darželio jį nuolat paskutinį auklė pasiimdavo.

Tada mamai išrėžė, kad ji apsileido, paseno ir sustorėjo, o tėvas – tik prie televizoriaus riogso ir kolegos jo negerbia. Ir jam dėl to yra gėda.

Kaip ir pridera suaugusiems visi tą vakarą patylėjo. O paskui... prasidėjo....

Buvo visko. Artimesni giminės vadino įžūliu vaikiu ir naudingu idiotu. Kaimynai – gūžčiojo pečiais ir juokėsi, kad tėvai vaikio pagarbos vyresniems ir gerų manierų neišmokė.

Tėvai tradiciškai susiriejo. Motina apkaltino tėvą, kad tai jo netikę genai čia atsiskleidė, o tėvas priminė jos flirtą su kaimynu ir rimtai tėvyste suabejojo.

Tada abu apsiverkė, nes prisiminė kiek daug dirbo ir stengėsi, kol ant kojų pastatė, o vietoj padėkos tik gėdą apturėjo. Ir kas galėjo pagalvoti, kad gerose šeimose tokie užauga!

Tai matydama tėvų atėjo guosti jaunėlė dukra – tikra pirmūnė ir viltis. Papasakojo, kad jis ne tik bjauriai kalba, bet ir su blogais berniukais ir mergaitėmis kartais susitikinėja. Ir kartą matė rūkantį. Nesakė nieko tik anksčiau, jų gąsdinti nenorėjo.

Mama apsiverkė, pasidžiaugė, kad bent dukrelę gerą turi, nes aišku, kad sūnus anksčiau ar vėliau atsidurs kalėjime ar taps narkomanu. Tėvas pažadėjo neduoti kišenpinigių, kol išsišokėlis nepasakys, ką šeimos labui gero nuveikė ir dar nuveiks.

Taigi. Apgailėtinas šeimyninis vaizdelis. Šiandien neigiama ir pikta į reakcija į V.Vyšniausko kalbą primena būtent jį. Tai nereiškia, kad jaunuolio kalba buvo visiškai teisinga.

Kaip šeimoje tik nuo tėvų priklauso, kaip gi seksis vaikui žengti į suaugusių pasaulį, taip ir politikoje.

Net vienas kito nepakenčiantys politikai šiuo atveju parodė tą pačią poziciją – tokiam kaip jis perspektyvų užkopti į politinį elitą nėra. Nes tie, kas užsikabarojo, nuspyrė kopėčias ir per galines duris įsiveda savus, lojalius, patikimus. Būtų geriausia, jei tokie išsišokėliai emigruotų arba sugėdinti užsičiauptų ir nedrįstų šokti ne į savo vietą.

Nors man, prisipažinsiu, visada patiko ir patinka maištingi jaunuoliai. Jie būna radikalūs, kategoriški, bet tai jaunų žmonių yda ir privalumas tuo pat metu. Tik todėl jauni žmonės ir geba kurti, rizikuoti, klysti. Jie turi drąsos kelti klausimus, ieškoti nestandartinių sprendimų ir pastebėti, kad tai kas mums atrodo gerai, visai nėra gerai, nes jie pasaulį mato iš kitos perspektyvos.

Juk jei visi gimtų su senių išmintimi ir apdairumu, turbūt ir dabar uolose mamutus pieštume?

Bendravimas su jais – tikras intelektualinis išbandymas, kelionė sudėtingu labirintu ir nelengvų užduočių sprendimas. Ir kuo painesnį uždavinį įveiki, tuo nuostabesnį rezultatą ir daugiau džiaugsmo gauni. Ir malonų patvirtinimą, kad gebi savo vaikus mokyti mokytis.

Bendrauti su paklusniais pirmūnais ir pirmūnėmis gerokai sudėtingiau. Jie visada pasirengę atsakyti, pasielgti teisingai. Bet niekada nežinai, ką jie galvoja iš tiesų. Ir ar skųsdami kitą tėvams, mokytojams, jie esant progai neims įdavinėti bet kam, kas tuo metu bus galios pozicijoje.

Nors man, prisipažinsiu, visada patiko ir patinka maištingi jaunuoliai. Jie būna radikalūs, kategoriški, bet tai jaunų žmonių yda ir privalumas tuo pat metu. Tik todėl jauni žmonės ir geba kurti, rizikuoti, klysti.

Kodėl visoje Europoje kuriasi radikalūs judėjimai? Ar tik ekonominiai iššūkiai ir emigracija juos pagimdė? Žinoma, nedraugiškos Vakarų pasauliui jėgos juos remia, jais naudojasi, bet sąlygas jiems kurtis sudarė būtent Vakarų elitai. Arogantiški. Užsisklendę.

Vienos tiesos ir vienos doktrinos įkalinti, kai žmonės keliantys nepatogius klausimus, darantys išvadas priešingas jų lūkesčiams – tokie kaip V.Vyšniauskas – nebuvo ir vis dar nėra įtraukiami į diskusijas, bendrą veiklą, net neišklausius ir neįsigilinus nurašomi kaip neapykantos kurstytojai, stigmatizuojami kaip radikalai. Jiems lieka viena – pamiršti savo svajones arba burtis su tais, kurie yra tokie pat atstumtieji.

Nors lyderių ir idėjų pristigusios partijos turėtų varžytis būtent dėl tokių žmonių. Tokių, kurių viena kalba sutelkė daugiau bendraminčių nei pataikūnų kai kurių partijų priešrinkiminės programos.

Jei žmogus netelpa į jūsų stereotipinį savojo rėmelį, tai nereiškia, kad jis prastesnis. Jis klysta? Įtikinkite remdamiesi savo patirtimi ir žiniomis. Ir išgirskite jo argumentus. Gal irgi esama teisingų? Gal tiesiog pats laikas pasikalbėti be pykčio – tarsi atėjus į laidą pas šviesios atminties Leonidą Donskį? Pasirengus kito nuomonę nebūtinai nuginčyti, bet ir priimti? Be nuostatų, kad „mes“ – esame teisiųjų angelų, o „jie“ pasmerktųjų demonų stovykloje. Bet koks sutarimas tampa negalimas, kai oponentai vertinami kaip raupsuoti, o jų argumentų pripažinimas – kaip užsikrėtimas nepagydoma liga.

Sociologai elitus, jų grupes skirsto į bendradarbiaujančius, konkuruojančius ir konfrontuojančius. Bendradarbiaujantys elitai arba konkuruojantys dėl pozicijų, bet turintys tuos pačius tikslus – yra efektyvūs kuriant savo šalies sėkmės istorijas. Konfrontuojantys – vadovaujasi garsiąją fraze: kas prieš mus, tą ir dul**nam.“ Ir kaip iki skausmo pažįstama – kus du pešasi, trečias laimi.

Bet gal jau užtenka vieniems kitus dul**nti? Nes kitaip viešoji erdvė taps vienu dideliu viešnamiu. Ir ateis kiti, kurie visus patvarkys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?