Šis komentaras yra asmeninė 15min žurnalistės Reginos Statkuvienės nuomonė, kuri neatspindi 15min portalo pozicijos ir nekeičia 15min sprendimo tapti pirmuoju žiniasklaidos kanalu Lietuvoje, kuris reiškia oficialią paramą LGBT ir yra „Baltic Pride 2019“ informacinis rėmėjas. Reikšdami paramą LGBT ir remdami „Baltic Pride 2019“ džiaugiamės galėdami prisidėti prie žmogaus teisių puoselėjimo mūsų šalyje bei esame įsitikinę, kad lygybė – vienas pamatinių demokratinės valstybės bruožų. Tačiau lygiai taip pat svarbu girdėti visas etiškai ir kultūringai reiškiamas nuomones. Tad ir šį komentarą skelbiame todėl, kad manome, jog svarbu nebijoti kultūringai diskutuoti, nes būtent tokios diskusijos padeda kurti atvirą, nebijančią keistis ir tolerantišką visuomenę.
Žinoma, galima apsimestinai šypsotis ir nekreipti dėmesio – maža kas vyksta, juk manęs tai tiesiogiai neliečia. O gal vis dėlto liečia?
Iš tiesų, prisitaikymas ir pataikavimas, tylėjimas yra dažniausiai naudingesni nei išsakyta nepatogi nuomonė – niekada nežinai, kurie nedraugai kada ir kaip tuo pasinaudos. Tokia išlikimo, karjeros darymo strategija galima.
Tačiau ar tai garbingas elgesys? O kai elgiesi negarbingai, ar gali gerbti save? Ar gali reikalauti pagarbos iš kitų?
Kodėl žmonėms kelia priešiškumą homoseksualų eisenos?
Dažnai išrėžiama „esi homofobas“. Neva, tuo viskas ir paaiškinta. Bet čia norėtųsi pasakyti „stop“ ir „paklausykite“. Tai tik paprastas etikečių klijavimas. Nes:
Pirma. Sąvoka fobija vartojama visai neteisingai. Iš graikiško žodžio phobos – baimė kilusi sąvoka reiškia liguistą, įkyrią, nepagrįstą baimę, kuri apima žmogų tam tikrose situacijose ir sukelia vegetacinius sutrikimus – stipresnį širdies plakimą, prakaitavimą. Fobijos yra įgimtos bei įgytos.
Tačiau sąvokos fobija, baimė ar nepritarimas yra visai skirtingos. Taigi, nepritarimas viešam seksualinės orientacijos demonstravimui neturi nieko bendra su fobija. Nes kažin ar daugelį LGBT eitynių oponentų ištinka vegetaciniai sutrikimai ar ima kamuoti nepagrįsta baimė. Žmonėms tiesiog nepriimtinas viešas seksualinės orientacijos afišavimas. Kodėl, tuojau pasiaiškinsime.
Antra. Toleruoti homoseksualius asmenis, su jais bendrauti ir palaikyti LGBT paradus – du skirtingi dalykai, kurie gali labai smarkiai prieštarauti vienas kitam. Priešiškumą kelia ne homoseksualūs asmenys, bet viešos eisenos, kuriose akcentuojama seksualinė orientacija.
Daugelis turi draugų, pažįstamų, kurie yra homoseksualūs, su jais bendrauja ir gerai sutaria, tačiau eitynėms miestų gatvėse sako „Ne“.
Kodėl?
Erzina, kai intymi svetimų žmonių erdvė staiga įsiveržia į visų mūsų bendrą.
Mūsų visų bendravimas yra apibrėžtas tam tikrų socialinių statusų, kurie labai aiškiai atsiskleidžia erdvėje. Kaip žinia, skiriamos trys pagrindinės erdvės: vieša, privati ir intymi.
Viešose erdvėse vyksta socialinis gyvenimas. Mes jaučiamės saugūs, pavyzdžiui, gimtojo miesto gatvėje, tačiau nuo praeivių laikomės tam tikru atstumu. Atstumai skirtingose kultūrose kiek skiriasi, tačiau jie yra aiškiai juntami.
Todėl, kai praeivis gatvėje nori ko nors paklausti, jis paprastai įžengia į mūsų asmeninę zoną – kiek priartėja, ir mes suprantame, kad žmogus nori kalbėtis būtent su mumis. Į intymią erdvę, kuri arčiausiai mūsų, įsileidžiame tik pačius artimiausius, tuos, su kuriais turime kūno kontaktą.
Būtent todėl taip erzina prekybos centre ar viešajame transporte žmonės, kurie nepaiso tų nematomų sienų. Jie mus erzina, verčia pykti ar jaustis nesmagiai.
Taigi, visose išvardintose erdvėse yra ir „aš“ ir „kitas“. Todėl jose galioja skirtingos taisyklės. Todėl viešose erdvėse, kur daugiau laisvėms kitam – turiu labiau prisiderinti aš, ir mano intymioje zonoje kitas gali atsidurti tik gavęs mano pritarimą ir sutikimą – nebūtinai verbalinį.
Būtent tai, kas normalu ir dera namuose, gali šokiruoti viešose vietose. Ir atvirkščiai. Daugybė nerašytų taisyklių, kurių mes išmokstame stebėdami kitus, mums pasako, kur, kada ir kaip elgtis. Tai vadinama etikos normomis, mandagumu ir tolerancija.
Taip, tolerancija yra ne tik priimti kitą, bet ir savo paties elgesiu neperžengti nusistovėjusių socialinių elgesio bei etikos normų.
Kas yra vieši homoseksualų paradai? Juk tai yra intymaus gyvenimo išvilkimas į viešumą, jo atvėrimas kiekvieno praeivio akims. Ir nesvarbu, kad čia šmėžuoja gražūs lozungai apie lygybę, pagarbą ar toleranciją. Dėmesio centre – vienalytės poros seksas, išeksponuotas įvairiomis vizualinėmis formomis. Žiūrėkite ir matykite. Skaitykite apie tai.
Ir tai daugelį erzina. Nes intymi svetimų žmonių erdvė staiga įsiveržia į visų mūsų bendrą.
Mums skiepijamas požiūris, kad žmonės turi būti vertinami pabrėžiant jau ne tik lytį, bet ir orientaciją.
Tai tam tikra priekabiavimo, smurto ar prievartos forma – nelygu stebėtojo įsitikinimai, jautrumas – todėl ji skatina agresiją, norą gintis.
Panašiai, kaip tada, kai prekybos centre kitas klientas liečiasi į jus savo storu pilvu ar šonu. Vieni nekreipia dėmesio, o kitiems subjūra nuotaika visai dienai.
Mums nepatinka užuosti svetimų kūnų kvapą, mūsų kultūroje nepriimtina gatvėse apsinuoginti, o per kavos pertraukėles biuruose kolegos nepasakoja savo seksualinių patirčių.
Dauguma to nedaro, nes nenori, tačiau net ir turintys ekshibicionistinių polinkių suvokia, kad juos tenkinti viešoje erdvėje – nepriimtina.
Socialinė, privati, intymi erdvės puikiai brėžia tas ribas. Kuo beatodairiškiau ir ciniškiau per jas žirgliojama, tuo didesnį pyktį sukelia tai darantys.
Todėl spalvingi homoseksualų paradai yra ne tolerancijos, bet pykčio, visuomenės susiskaidymo ir radikalėjimo katalizatoriai. Kuo arčiau ir įkyriau prie manęs šliejasi nepažįstamasis, tuo stipriau ir agresyviau aš noriu jį nustumti.
Mums skiepijamas požiūris, kad žmonės turi būti vertinami pabrėžiant jau ne tik lytį – valio, laimėjo moteris – bet ir orientaciją. Profesionalus gėjus sostinės taryboje šį reiškinį iliustruoja bene geriausiai. Intymus žmogaus gyvenimas staiga ima brėžti jo socialinį statusą.
Žinoma, kiekvienas žmogus yra laisvas. Tačiau mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Ir todėl dėvėtos kelnaitės ant darbo stalo nėra toleruotina. Bent jau kol kas.
Paradoksas, bet absoliuti individo laisvė, kuri savęs neriboja gerbdama kito laisvę, tampa totalitarizmu, nes ją gali suvaldyti tik stipri, visur besikišanti, visa stebinti ir matanti valstybė.
Ar dėl absoliučius individo laisvės ir saviraiškos seksualinėje srityje mes pasiryžę aukoti tikrąją laisvę ir tikrąją toleranciją?
