Ne tik žvelgiant į griūvantį kalną, kur kažkada prasidėjo Vilniaus didybė, tokios mintys apninka. Milžiniškos būsto kainos, perpildytos mokyklos ir darželiai, nepatogus ir nešvarus viešasis transportas, grafičiais ištepliotas senamiestis ir dvokiantys šiukšlių konteineriai, nelegaliomis statybomis ir chaotiška plėtra subjaurotos miesto apylinkės, švarių tualetų ir nebrangių viešbučių stoka, didelės šildymo kainos, pagal nežinomų investuotojų su neaiškios kilmės kapitalu įgeidžius perstatinėjami senamiesčio pastatai, duobėtos gatvės...
Rodos, auganti ekonomika, naujos technologijos ir demokratinis valdymas galėjo senai išspręsti šiuos miestiečius erzinančius dalykus. Juk tai gana paprasti dalykai, skirtingai nei čigonų taboro keliamos problemos ar pakibusi branduolinė grėsmė...
Stiprėja įtarimai, kad Vilniaus mero kėdėje vis atsiduria asmenys taip ir nepajėgūs suprasti, juo labiau spręsti, esminių miesto problemų.
„Abonento“ vadovavimas išvargino sostinę. Renginių gausa, Europos kultūros sostinės titulas ir pasaulio žiniasklaidą apskriejusi nuotrauka, kaip meras pozuodamas su šarvuočiu neva kovoja su nedrausmingais vairuotojais, buvo labiau A.Zuoko rengimasis šuoliui į aukštąją politiką, nei konkrečių miesto bėdų sprendimas. Nepavykęs buvo tai šuolis. Bet bandymas logiškas.
Juk didieji Lietuvos kunigaikščiai Vilniaus sostą patikėdavo tam sūnui, kuris paveldėdavo ir didžiojo kunigaikščio titulą. Išmokęs tvarkytis sostinėje – galės susidoroti ir su visos valstybės reikalais. Kita vertus – fiasko sostinėje – ir kelionė į politikos užribį garantuota. Galima paguosti buvusius sostinės merus, kad ne jiems vieniems taip nutiko – Gedimino sūnui Jaunučiui irgi nepavyko.
Nemalonus deja vu jausmas apima, kai dabartinis sostinės vadovas tęsia savo pirmtako tradicijas teikti pirmenybę viešiesiems ryšiams. Kai meras pozuoja žurnalistams nelegalią gyvatvorę pjaudamas, ką puikiai gali atlikti ir darbininkai, tačiau tuo metu neužsiima miesto reikalų tvarkymu – o to daryti darbininkai jau negali – stiprėja įtarimai, kad Vilniaus mero kėdėje vis atsiduria asmenys taip ir nepajėgūs suprasti, juo labiau spręsti, esminių miesto problemų.
Kokia logika galima paaiškinti sprendimus, kai pirmiau kyla dangoraižiai, nors šalia – medinės trobelės be vandentiekio ir kanalizacijos, kai žūtbūt „prastumiami“ oranžiniai dviračiai – pirmuoju bandymu tiesiog išdalijami gatvėje, antruoju – sukuriama jų nuomos sistema, tačiau normalaus dviračių takų tinklo vis dar nėra. Kokia prasmę turi moderni e.bilieto sistema avarinės būklės autobusuose? Arba mokesčiai už automobilių stovėjimą, kurie jau pasivijo milijoninių, gerokai turtingesnių Europos didmiesčių rinkliavas, nors nei atlyginimai, nei alternatyvos pasiekti darbo vietą greičiau ir patogiau visuomeniniu, neprimena situacijos nė viename iš tų didmiesčių.
„Park&Ride“ – naujausias projektas, šalia kurio ir vėl gražiai besišypsodamas fotografavosi meras, tarsi šios aikštelės būtų paskutinė vyšnaitė ant tobulai sutvarkyto transporto infrastruktūros deserto. Galima lažintis, kad tai buvo pirmas ir paskutinis toks mero pasivažinėjimas, nes savivaldybė turi patogias, nemokamas parkavimo vietas savo darbuotojams.
Bet tai, kas priklauso miesto valdininkams, yra neprieinama eiliniams vilniečiams, kurių darbovietės negali suteikti tokios prabangos – nemokamo parkingo, kaip ir gaunamas atlyginimas – įpirkti būsto arčiau vaikų mokyklos ar savo darbo vietos. Sostinės valdžios politika paprasta – arba mokėk už stovėjimą šalia darbo vietos, arba gaišk laiką ieškodamas ne patogesnių, bet pigesnių alternatyvų.
Keisčiausia, kad šiam parodomajam projektui rasta lėšų, nors ne vieną gyvybę nusinešusioje judrioje T.Narbuto gatvėje įrengti viaduką – jų trūksta.
Žinoma, yra nuostabus argumentas – tokia sistema veikia daugelyje Europos miestų. Tačiau sistema yra ne pavienės detalės, bet visuma, todėl tokios aikštelės atsiranda ten, kur yra patogios metro linijos, kur žmonės pradeda darbą ne aštuntą, bet devintą valandą, kur vaikus namo parveža mokykliniai autobusai, o ne tėvai po darbo.
Keisčiausia, kad šiam parodomajam projektui rasta lėšų, nors ne vieną gyvybę nusinešusioje judrioje T.Narbuto gatvėje įrengti viaduką – jų trūksta. Kaip ir J.Basanavičiaus progimnazijoje, kurios steigėja ir Vilniaus miesto savivaldybė, nepakeista sena elektros instaliacija, dėl kurios buvo kilęs gaisras, nors nuo vaikų gyvybėms kilusio pavojaus praėjo daugiau nei metai laiko.
Keistai atrodo, kai „papudruojama“ kokia nors gatvė ar pastatas tik todėl, kad gėda prieš užsienio svečius. Pastarąjį kartą taip miestas buvo aptvarkytas laukiant Lietuvos pirmininkavimo ES. Sveikas protas sufleruoja, kad mieste gera, patogu ir gražu gyventi turėtų būti pirmiausia patiems to miesto šeimininkams.
Miesto valdžiai retsykiais pasidaro gėda prieš užsieniečius, bet kodėl nebūna gėda prieš vilniečius?
Sostinėje tvarkomasi labai dažnai tarsi atbulomis. Galima spėti, kad Vilnius, kaip urbanistinė visuma, nėra suprantamas dėl sovietmečiu įvykusių grubių transformacijų. Juk buvo sunaikintas ne lietuviškasis kaimas ir jo gyvenimo būdas, bet ir iškreiptas miestietiškasis.
Vilniaus grožis ar didybė, kuri atsispindėjo materialiame pavelde – architektūroje – buvo ne tik sąmoningai griauti (didelį dalį Vilniaus senamiesčio sovietai subombardavo tik todėl, kad atrodytų įspūdingesnis jų „išvadavimas“), bet ir natūrali europietiško miesto raida pakeista iš „centro“ vykdyta plėtra, kurioje buvo daug azijinės despotijos atspindžių: gigantomanija, dirbtinis planavimas, privilegijuotų erdvių (gyvenimo, parduotuvių, gydymo įstaigų) kūrimas nomenklatūrai, pompastika šalia skurdo.
Po karo sostinė prarado beveik viską ar labai daug, kas buvo istoriškai vilnietiška – architektūrine, kultūrine, žmogiškąja prasmėmis.
Iš kaimų nuo savo žemės nuvaryti žmonės buvo „sukišti“ į valdiškus daugiabučius: būstai tapo vienodi, standartizuoti ir labai nuasmeninti. Šių naujųjų atvykėlių natūralus įsiliejimas į Vilniaus miestietiškąją kultūrą, kaip kad anksčiau, tapo neįmanomas, nes po karo sostinė prarado beveik viską ar labai daug, kas buvo istoriškai vilnietiška – architektūrine, kultūrine, žmogiškąja prasmėmis.
Aplink Vilnių vietoje Europoje įprastų priemiesčių buvo suformuotos savotiškos ūkių imitacijos – kolektyviniai sodai. Jų paskirtis buvo gana praktinė – kad socialistinės pramonės sraigteliai pernelyg greitai „neišsijungtų“ bei balansuotų tarp urbanistinio ir agrarinio gyvenimo būdo.
Todėl atkurti sostinę nepakanka tik pinigų – bene svarbiausias faktorius yra miesto, ne tik kaip gyvenamosios, darbo ar kultūrinės erdvės supratimas, bet ir jo istorijos aktualizavimas bei tąsa, jo genius loci suvokimas, pažinimas ir puoselėjimas. Tik tada abstraktas „miestas“ atskleidžia savo unikalumą, vardą ir veidą.
Pažintis su Vilniaus genius loci – kita, be galo plati tema, kurios keli raktažodžiai: miestas prie Vilnios krantų, Geležinio Vilko išpranašautas, kalnų ir slėnių apsuptas, pagoniškas ir krikščioniškas, lietuviškas, žydiškas, vokiškas, lenkiškas miestas, savas ir svetimas, senas ir amžinai jaunas, šiaurės Jeruzalė ir šiaurės Atėnai...
Vilnius nuo pat jo įkūrimo plėtėsi veikiamas reljefo ir gamtinių sąlygų: upių santakoje, tarp didžiulių kalvų paprasčiau gintis nuo priešų, šaltinių gausa – leidžia apsirūpinti vandeniu. Tai buvo daugiau nei paprastas miestas, kuriame viduramžių žmonės ieškodavo saviraiškos, laisvės, galimybių. Tai buvo unikalus LDK kultūros lopšys.
Ar miesto valdžia tai suvokia ir paiso istorinio, geografinio, kultūrinio Vilniaus diktato, o ne primeta jam savo mažas, žmogiškas ambicijas?
Kunigaikščio Gedimino vizija – stipri ir klestinti sostinė kartojama visų Vilniaus vadovų. Tačiau visaapimantis požiūris į miestą bei jo gyvenimą virto siaurų interesų, atskirų, vienas su kitu nesusijusių ir todėl brangių, bet nenaudingų projektų varžybomis. Todėl mieste beveik nelieka ar lieka mažai vietos „detalėms“, kurios harmoningai siejasi tarpusavyje ir daro miestą patogų jo gyventojams, skatina bendruomeniškumą.
Bet žiūrėti į Vilnių kitaip nei į galimybių miestą neįmanoma. Beveik prieš 700 metų Gediminas pradėjo nuo pilies ir viešųjų ryšių. Ir sugebėjo įtikinti amatininkus, pirklius iš turtingų Europos miestų, kad jiems naudingiau gyventi ir dirbti čia, kuriant sostinę šalyje, kur daug girių ir karų.
Šiandien galima irgi pradėti spręsti miesto bėdas nuo pilies ir viešųjų ryšių. Tik šį kartą ne amatininkų ir pirklių mums reikia. Svarbiausia nusikratyti egzistencinės grėsmės – pašonėje kylančios atominės elektrinės. Sostinės valdžia tikrai nepajėgi įveikti nei kaimyninės Baltarusijos užmačių, nei mūsų sąjungininkų pragmatiškos politikos.
Tačiau tai erdvė vaisingai reikštis įvaldžiusiems ir perpratusiems viešuosius ryšius. Gal verta tiesiogine ar perkeltine prasme užsidėti Geležinio Vilko šarvus ir staugti taip, kad išgirstų visas pasaulis apie branduolinę grėsmę, kurios nestabdo valstybių sienos?
Nes būtų baisu, jei Gedimino sapnas išsipildytų ne kaip garso sklidimas apie Vilniaus šlovės ir sėkmės istoriją, bet kaip pasaulį apskriejantis kauksmas dėl atominio sprogimo, kai tūkstančiais balsų staugs visi, kuriems Vilnius vienintelis.
