Tik skirtingai nei anuomet, kai norint įrodyti savo idėjų pagrįstumą, reikėjo pasitelkti ir iškalbos meną, ir loginę argumentaciją – niekus tauzijantis demagogas galėjo būti nušvilptas ir sugėdintas, šiandienos technologijos suteikia tribūną bet kokiam kalbėtojui – nesvarbu intelektualiam nuobodai ar diletantui su puikia iškalba. Ir kiekvienas turi galimybę reikštis be nepatenkintųjų triukšmo – blokavimo funkcija leidžia pašalinti visus oponuojančius iš pokalbio ir mėgautis pataikūnų ditirambais.
Žinoma, tvarkytis savo privačioje erdvėje – namų ar virtualioje visi gali kaip tik nori. Tačiau kai politikai, visuomenininkai, žiniasklaidos atstovai – visi, pretenduojantys į nuomonės formuotojų vaidmenis, užsidaro savo permatomame burbule, iš kurio yra gerai matomi ir girdimi, bet patys atviri ne visoms nuomonėms ir argumentams, viešoje erdvėje nyksta objektyvios tiesos paieškos. Jas keičia savo asmeninių tiesų įrodinėjimas.
Pagunda išvengti nepatogių klausimų ir neprisipažinti klydus labai stipri. Todėl dešinieji į kritiką atsako kaltinimais, kad abejonės jų lyderio kompetencija ar priimtais sprendimais tėra vatos sapalionės. Liberaliai mąstantys negali pakęsti, kad būtų kvestionuojamos bet kokios jų ideologijos paradigmos, nesvarbu, kad šiuolaikinių aktualijų fone jos beviltiškai pasenusios – radikalo ir neišprusėlio etiketė garantuota, nesvarbu, kad kritikuojantis yra labiau išsilavinęs. Tautinių vertybių saugotojai nė už ką nesutiks pripažinti, kad lotyniški rašmenys pasuose gali būti valstybės stiprybės, o ne silpnumo požymis.
Argumentus keičia paprastas prasivardžiavimas, įvairių epitetų klijavimas vieni kitiems.
Todėl konstruktyvi diskusija socialinių tinklų pasaulyje tampa labiau išimtimi nei taisykle. Argumentus keičia paprastas prasivardžiavimas, įvairių epitetų klijavimas vieni kitiems.
Taip dažnas apžvalgininkas jau nesivargina kritikuoti politikų sprendimų, bet paprasčiausiai iškoneveikia pačius jų iniciatorius ir priėmėjus. Kodėl tai blogai? Juk iš tiesų daugelis tikrai verti net riebesnių apibūdinimų, nei susilaukia.
Bet toks komunikavimo būdas kuria informacinius burbulus – kol vieni susižavėję aikčioja nuo mėgstamo veikėjo šmaikštumo, kiti – buriasi nepatenkintųjų burbule, kuriame postina savo gynybines tiesas. Rezultatas? Susikuria kelios „tiesos“, kurias žūtbūt reikia įrodyti ir apginti. Tikimybė pažvelgti į situaciją objektyviai ir rasti geriausią sprendimą tampa itin maža.
Tačiau tie, kurie neabejoja savo tiesa ir ją bruka žemindami kitus, kartu praranda galimybę įtikinti oponentus. O juk tai viena esminių produktyvių debatų sąlygų.
Viešoji erdvė skurdinama, argumentavimas tampa nesvarbus, nes dėmesį pritraukti pakanka paviršutiniškų, bet efektingų žongliravimų žodžiais, bet ne idėjomis.
Viešoji erdvė skurdinama, argumentavimas tampa nesvarbus, nes dėmesį pritraukti pakanka paviršutiniškų, bet efektingų žongliravimų žodžiais, bet ne idėjomis.
Taip tarpsta radikalizmas. Įdomus paradoksas, kad šeimos vertybių saugotojai ir mažumų teisių gynimo aktyvistai dažnai tampa vienodai nepakantūs bet kokiai nuomonei, kuri skiriasi nuo jų „tiesų“. Būdami skirtingų ideologijų priešinguose poliuose jie save įkalina komforto zonoje – savų ir prijaučiančių apsuptyje, siaurėjančių pažiūrų burbule.
Taip kažkada buvę idealistiški ir nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai virsta kone raganų medžiotojais, nes diskriminacija, patyčios ir netolerancija jiems ima vaidentis tiek moksliniuose klausimuose ar teiginiuose, tiek paprastuose pašmaikštavimuose ar ideologiniuose nesutarimuose. Gindami toleranciją jie tampa chrestomatiniais netolerancijos pavyzdžiais.
Atkakliai kovojantys už negimusią gyvybę ir tradicinę šeimą pritrūksta pagarbos jau gimusiai ir supratimo esantiems už tradicinės šeimos ribų. Mintis, kad vaikas gali augti ir netradicinės orientacijos žmonių namuose, jiems atrodo vertesnė didesnės kontrargumentacijos, nei alternatyva, kad jis lieka gyventi su girtuokliaujančiais tėvais ar vaikų namuose.
Visuomenės nuomonę veikia ir žymūs socialinių tinklų veikėjai, kurie garsūs tik tuo, kad yra tiesiog žinomi veidai, sugebėję savo vardą paversti prekiniu ženklu. Ir todėl jie irgi jaučia pareigą pasisakyti kone visais klausimais – nuo aukštojo mokslo reformos ir rinkimų JAV iki kainų parduotuvėse, emigracijos priežasčių ar vietinės žvaigždutės aprangos stiliaus.
Socialiniai tinklai perėmė televizijų poveikį: jei kas nors rodomas, kalbinamas – vadinasi, yra vertas dėmesio. Jei FB turi armiją sekėjų – taip pat. Tik skirtingai nei Senovės Graikijoje Tautos susirinkime ar debatuose, kur skirtingos nuomonės viena kitą įveikdavo loginių argumentų ar retorikos meno dėka, šiandien jos egzistuoja, vystosi save izoliuodamos ir veikiamos labiau šalininkų, nei priešininkų.
Sena tiesa, kad ne kiekvienas draugas, kuris giria, kaip ir ne visi priešai, kurie peikia, pamirštama.
Vartotojai darosi vis mažiau reiklūs, nes gyvena informacinio komforto zonoje, su daugybe like ir be galimybės dislike. Informaciniame lauke ima dominuoti pramogos. Politiniai debatai tampa irgi pramogomis, o politikų kritika – tų, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų gyvenimas, tampa šou. O juk į šoumenų pastabas rimtai įsiklausyti neverta?
Vartotojai darosi vis mažiau reiklūs, nes gyvena informacinio komforto zonoje, su daugybe like ir be galimybės dislike.
Todėl vis daugiau šansų laimėti politines kovas įgauna laimėti ne rimti nuobodos, kurie išmano problemas, bet nenori ar negeba kurti burbulų pasaulio, bet like kolekcionieriai.
Dažnas politikas supainioja virtualią realybę su objektyvia tikrove ir imasi veikti tarsi būtų ne viešas asmuo – piliečių tarnas, bet savo asmeninės FB paskyros tvarkytojas: tiems, kurie užuot spaudę like, drįsta nepalankiai komentuoti, tuoj pat siunčiamos „bausmės“. Tiesa, blokavimo mygtuko tikrovėje nesama, todėl jį keičia įvairūs absurdiški draudimai, prasivardžiavimai, kenkimas įvairių įstatymų pavidalu. Jie nelabai ką daugiau ir sugeba – nebent iškelti kokią nors absurdišką idėją, kuri prie pramogų pratusius ištikimus „sekėjus“ sužavi savo „originalumu“. Tik nuo to ar kam nors geriau – įskaitant ir džiūgaujančius lyderio sekėjus?
Intelektualias diskusijas pakeičia mažyčiai karai FB, kuriuose kariauja ir karaliauja lyderiai su savo tiesomis, savo taisyklėmis. Tik ar dėl to demokratijos daugiau? Kai remdamiesi savo žinomumu ar populiarumu jie ima aplink bet kokį rezonansinį įvykį ar nusikaltimą skleisti savo tiesą ir reikalauti ne teisingo ir objektyvaus tyrimo, bet savo įsitikinimus atitinkančio sprendimo, demokratinio mąstymo jų ir jų sekėjų galvose lieka mažiau. Visažinystė su progresu nesiderinama.
Demokratija funkcionuoja su visomis griozdiškomis taisyklėmis, įstatymais. Nepatogu? Bet tokia jos kaina. Autoritarinėse visuomenėse viskas paprasčiau – aiški tiesa, pripažintas lyderis, kuris ir sprendžia, o ne painūs įstatymai.
Todėl daugelis politikų virtualaus žaidimo taisykles bando perkelti į realybę: apima noras, kad ir valstybės gyvenime viskas būtų paprasčiau – nepageidaujami, ne taip mąstantys būtų paprasčiausiai „išjungti“, bet ne įtikinti. Nes norint įtikinti reikia išklausyti, suprasti ir gebėti kritiškai vertinti visas tiesas – savąją irgi.
Sokratas su savo „žinau, kad nieko nežinau“, šiandien šalia visažinių FB lyderių atrodytų labai senamadiškas. Šiandien jo idėjos, nes esant tobuloms informacijos fiksavimo ir platinimo priemonėms, greičiausiai liktų neperskaitytos ir nesuprastos, Gerai, kad Europos demokratija prasidėjo nuo Tautos susirinkimo, o ne FB.
