Iš tiesų lietuviai yra tokie kuklūs ir santūrūs, kad iki šiol nėra buvę nei vieno rimtesnio streiko – pasivaikščiojimai su plakatais ar nakvynė ministerijoje tėra protesto akcijos, o ne visos sistemos darbo sustabdymas. Tik tada protestą galima vadinti streiku.
Švietimo ir mokslo ministrė yra savotiškas šių valdančiųjų nekompetencijos, gėdos neturėjimo, neprofesionalumo simbolis.
Parama mokytojams šiandien būtina, nes jau skiname pirmuosius vaisius situacijos, kai ima valdyti politiniai beraščiai, diletantai, įžūlūs savimi pasitikintys pataikūnai, kuriuos kaip savus, patikimus, lojalius globoja aukštesnėse politinėse pozicijose esantys.
Bene geriausiai šiandienos situaciją Lietuvos valstybės valdyme iliustruoja Dunningo-Krugerio efektas, pavadintas jį įrodžiusių mokslininkų vardais.
Tai reiškinys, kai žemesnių gabumų žmonės nesugeba suvokti savo gebėjimų ribotumo. Todėl jie yra linkę pervertinti savo gebėjimus, kvalifikaciją.
Pasivaikščiojimai su plakatais ar nakvynė ministerijoje tėra protesto akcijos, o ne streikas.
Gabūs, išsilavinę žmonės, lygindami save su kitais, yra linkę nuvertinti savo gebėjimus. Ir net talentus.
Žmonės, kurių išsilavinimas, mąstymas yra riboti, būna įsitikinę, kad jų sprendimai visada teisingiausi. Tai tam tikra psichologinė gynyba. Jie aklai gina savo požiūrį, nes nujaučia, kad gali būti pakeisti protingesniais.
Ir atvirkščiai, kuo žmogus platesnio akiračio, intelektualesnis, mąstantis, tuo labiau jis suvokia, kokie sudėtingi yra procesai, kaip jie veikia vieni kitus, jam kyla vis daugiau klausimų, jis jaučia atsakomybę. Ir todėl tokie žmonės yra labai savikritiški, abejojantys.
Jau antradienį Seime bus demonstruojamas eilinis politinio cinizmo ar neraštingumo pavyzdys. JT deklaracijai dėl migracijos turės pritarti arba ne Seimo nariai, kurie nėra skaitę jos teksto. Taip, į lietuvių kalbą dokumentas nėra išverstas.
Lietuvos piliečiai, kurie nėra įvaldę anglų kalbos, neturi galimybės sužinoti, už ar prieš ką balsuos Seimas.
Kaip žinia, Seimo nariai neprivalo mokėti anglų kalbos, kad gebėtų dirbti kasdieninį darbą, tai nėra būtina sąlyga darbui Lietuvos Respublikos Seime. Darbinė kalba Seime, kaip ir visose valstybės institucijose – lietuvių.
Žmonės, kurių išsilavinimas, mąstymas yra riboti, būna įsitikinę, kad jų sprendimai visada teisingiausi.
Todėl šiuo atveju politinis neraštingumas nėra anglų kalbos nemokėjimas. Politinis neraštingumas – balsavimas dėl dokumento, kurio turinys nesuprantamas. Kyla klausimas, ar toks balsavimas iš viso yra legitimus?
Tai tik vienas pavyzdys, kaip atrodo valdžios institucijų, politikų nekompetencija, nebendravimas su savo rinkėjais. Ir toks politikų veikimas turi pasekmių kiekvieno mūsų gyvenimui.
Betvarkė švietimo sistemoje – ne vien šios ministrės nuopelnas. Tai pasekmė jau susiformavusios praktikos, kai į rinkimus einančios politinės jėgos žada daug abstrakčių, neretai neįgyvendinamų dalykų, tačiau nepateikia sąrašo žmonių, kas gi įgyvendins tas jų idėjas, kas taps ministrais.
Tradiciškai, mokslas ir švietimas, kultūra, atsiduria kone visada pačių nekompetentingiausių rankose.
Nors tai svarbiausios sritys, nuo kurių priklauso ir ekonominis šalies potencialas, ir gyventojų pilietiškumas.
Pernai buvo pailginti mokslo metai. Nors ir mokytojai, ir moksleiviai nuspėjo, o realybė vėliau ir patvirtino jų prognozes, kad tai tik laiko gaišatis visas higienos normas viršijančiose įkaitusiose klasėse, tačiau ministrė J.Petrauskienė nepripažino savo klaidos.
Ne prailginti mokslo metai sprendžia tokias problemas, kaip moksleivių ir mokytojų pervargimas, skuba mokantis programoje numatytus dalykus.
Mokymosi programos turėtų būti tokios, kad jos padėtų moksleiviams pasiekti konkrečių tikslų: pirmiausia atrasti savo gebėjimus, mokymosi stilių, paskui išmokti rinkti bei analizuoti informaciją, vėliau kūrybiškai spręsti problemas, dirbti savarankiškai, kelti bei kritiškai vertinti idėjas...
Dabar situacija tokia, kad moksleiviai mokosi, o mokytojai juos moko tam, kad jie išlaikytų testus, egzaminus. Ir daugelis pamiršta, ką išmoko jau gana greitai. Būtent iš čia kilo mitas, kad per ilgas atostogas išgaruoja žinios. Jos išgaruoja todėl, kad net nėra įsisavintos ir suprastos, ir ne atostogos dėl to kaltos.
Beje, ministerijos atstovai matematiškai skaičiuodami atostogų dienas ir jas lygindami su situacija kitose šalyse, sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos ignoruoja tokį faktą: ten, kur gerokai trumpesnis vasaros poilsis, gerokai daugiau atostogų vidury mokslo metų. Jos labai svarbios, kad vaikai dirbtų ir ilsėtųsi tolygiai. Todėl Kalėdų ir Velykų atostogos tęsiasi po dvi savaites, vaikai turi Užgavėnių, Sekminių, rudens atostogas. Ir jos ilgesnės nei Lietuvoje.
Kaip ankstyvas kėlimasis, namų darbų ruošimas ir popamokinė veikla veikia vaikų fiziologiją ir psichologiją?
Kaip žinia, pervargę vaikai ir irzlesni, ir dažniau serga, ir prasčiau mokosi. Pagaliau nesijaučia laimingi.
Tačiau ir moksleiviai ir mokytojai mokyklose priversti skubėti tarsi į gaisrą. Kad spėtų su programa. Kyla klausimas, kas ir kaip rengė tokias programas, kurios nėra pritaikytos prie moksleivių poreikių bei galimybių? Kodėl ne programos tarnauja, padeda mokytojams bei moksleiviams, bet jie turi verstis per galvą, kad sutilptų į jas?
Ar programų sudarinėtojai yra kilnoję pradinuko kuprinę, su kuria dažnas pyplys turi grūstis į perpildytus autobusus ar klampoti per sniegą?
Vertinimo sistema orientuota atspindėti, kiek vaikas „iškalė“. Tačiau ignoruojamas svarbus faktas, kad vaikai į mokyklas ateina mokytis, o ne nuo pirmų klasių demonstruoti puikius rezultatus.
Kai nelieka vietos ir tolerancijos klaidoms, mokymuisi iš jų, sistemoje užprogramuojamas kalimas, nusirašinėjimas ir stresas. Be vilties atrasti pažinimo džiaugsmą. Pamilti mokymąsi.
Turbūt logiška, kad nepripažindama klaidų, kurios tiesiogiai palietė moksleivius, ministrė neigia ir tas, kurios lėmė mokytojų nepasitenkinimą nauja darbo apmokėjimo tvarka.
Ir jau šitas ministrės pasakymas yra pakankama priežastis reikalauti ją atstatydinti (turbūt jau pamiršote jos vyro įmonės sėkmingai laimėtus konkursus ŠMM pavaldžiose institucijose? Čia toks įprastas reiškinys, kad kol Etikos komisija ar dar kokia institucija nepateikia savo verdikto, tol viskas teisėta. Sąžinė ir padorumas čia neveikia?), nes tai yra toks akivaizdus melas.
Tiesa, užmaskuotas terapiniu, apsimestinės užuojautos persmelktu kalbėjimu – nepatogius, bet akivaizdžius dalykus sakantys yra tiesiog suklaidinti. Nes juk žmonės patys negali nei suskaičiuoti savo darbo bei atlyginimo, nei mąstyti?
Tikėtina, kad ministrė J.Petrauskienė bus paaukota. O kas toliau? Ar ir vėl bus ieškoma kandidato tarp gražiausiai mokančių pataikauti, savų rateliams priklausančių lojalių, politiniu kompromisu galinčių tapti vidutinybių? Juk kitokios alternatyvos šiandien nėra?
