Šiame tekste – apie grotažymę #metoo. Pirmasis buvo H.Weinsteinas. Paskui prisipažinimai išplito po visą pasaulį ir atsirito iki Lietuvos: Š.Bartas, VDA dėstytojai, režisierius J.Vaitkus... Kas bus kiti?
Visuomenė situaciją vertina labai nevienodai: vieni užjaučia ir palaiko prakalbusias moteris, kiti šaiposi iš „aukų“. Ar tai reiškia, kad seksualinis priekabiavimas nemažos visuomenės dalies yra toleruojamas ir visada kaltinama auka?
Juk Seimo narys K.Pūkas ar Panevėžio J.Miltinio teatro vadovas L.M.Zaikauskas už netinkamą elgesį buvo visuotinai pasmerkti, neteko pareigų, o apie jų priekabiavimą prakalbusios moterys nesulaukė kaltinimų melu ar užuominų „pačios kaltos“.
Visas istorijas su #metoo grotažyme jungia vienas svarbus faktas – moterys prabilo praėjus daugeliui metų. Vadinasi, tai, ką jos pasakoja, gali būti ir absoliuti tiesa, ir visiškas melas. Gali būti demaskuoti gašlūs priekabiautojai, bet gali būti ir apšmeižti niekuo dėti žmonės. O gal pasikeitė moralinės tų merginų nuostatos – anksčiau normalūs dalykai su amžiumi, patirtimi ir branda ėmė atrodyti nenormalūs?
Ar neįpareigojantys seksualiniai santykiai, išgertuvės yra amoralūs dalykai, ar neginčijamos asmens laisvės bei teisės? Atsakymas svarbus, aiškinantis, kas yra auka.
Logiška, kad jas palaiko tie, kurie tapatinasi su aukomis, galbūt turi panašių patirčių, o piktinasi, tie, kurie turi priešų, užima tam tikras pareigas ir įsivaizduoja, kaip lengvai gali būti su jais susidorota vienu FB įrašu – be jokių kitų įrodymų.
Žvelgiant į situaciją ne iš potencialios aukos ar potencialaus priekabiautojo pozicijų, ypatingų emocijų nekyla, tačiau sukirba nemažai logiškų, nors ir nepatogių klausimų.
Kaip žinia, nesusikalbėjimas – vienas iš pagrindinių vyrų ir moterų konfliktų priežasčių. „Jis turėjo atspėti, aš nenorėjau, bet nesakiau, man nepatiko, bet tylėjau, norėjau priešintis, bet nedrįsau...“ Deja, tai, apie ką vienas žmogus galvoja, nebūtinai atspėja kitas. Kuo mažiau empatijos, gebėjimo įsijausti į kito jausmus – tuo mažesnė neverbalinio susikalbėjimo tikimybė.
„Tada jis prisėdo šalia manęs, pradėjo mane bučiuoti ir nurenginėti. Jaučiausi sutrikus, nežinojau, kaip elgtis, ryškiai prisimenu, kad norėjau staiga atsikelti, išeiti ir trenkti durimis – bet neišdrįsau.“ Skaitykite daugiau: „VDA rektorius: dėstytojas J.Gasiūnas po kaltinimų dėl seksualinio priekabiavimo nušalintas nuo darbo su studentais“.
Iš tokio ir kitų panašių liudijimų akivaizdu, kad merginos savijauta nėra gera, tačiau „Ne“ aiškiai nepasakoma. Kiekvienu atveju, priežastys, matyt, skirtingos.
Tačiau žvelgiant iš galiojančių socialinių normų juk situacija normali – du pilnamečiai užsiima seksu, aiškus ir nedviprasmiškas „Ne“ nepasakytas?
Juk mūsų visuomenėje seksas be įsipareigojimų, išgertuvės kone tokia pat norma, kaip šokolado valgymas – noriu – galiu lengvai gauti – vartoju. Jaunimo lytinis švietimas apsiriboja informacija apie saugų seksą, kontraceptikus bei teisę rinktis partnerį.
Ar neįpareigojantys seksualiniai santykiai, išgertuvės yra amoralūs dalykai, ar neginčijamos asmens laisvės bei teisės? Atsakymas svarbus, aiškinantis, kas yra auka.
„Bijodavau, be galo bijojau prarasti įsivaizduojamą viršenybę prieš kitus studentus, juk gaudavau gerus pažymius“, – dar vienas argumentas, kodėl prabilta po daug metų.
Turbūt dar didesnę motyvaciją taikstytis su priekabėmis turėjo H.Weinsteino aukos. Juk ryšiai su juo garantavo daugiau nei išlaikytus egzaminus ar gerus pažymius. Ar ne todėl tylėjo visa Holivudo grietinėlė ir klusniai vykdė prodiuserio įgeidžius, nes tai buvo naudinga?
Kaip buvo nutildomos H.Weinsteino aukos? Sumokant joms tam tikras pinigų sumas. Taigi, moralė, pasirodo, turi kainą. Nusikaltimas, už kurį sumokama, tampa nebe nusikaltimu? Tai užkerta kelią teisingumo vykdymui. Policija bejėgė, raštu patvirtinus, kad kaltinimus susapnavai.
Skandalas kilo tada, kai atsirado moteris, kuri nesutiko savo garbės ir orumo parduoti už jokią sumą. Kuriai buvo svarbiau pasakyti „stop“ ne tik seksualiniam priekabiavimui, bet ir protekcionizmui, paremtam seksu su įtakingais asmenimis. Beje, ar kas nors pamena jos pavardę?
Tačiau visi matėme tas garsias ir žinomas moteris, kurios „solidarizavosi“ su ta niekam nežinoma mergina. Jos skubėjo smerkti H.Weinsteiną, tačiau patogiai „pamiršo“ faktą, kad būtent jo priekabės ir jų tylėjimas atvedė jas ne tik ant raudonojo kilimo, bet ir įrašė jų vardus į kino istoriją, papildė sąskaitas solidžiais honorarais.
Jos pamiršo solidarizuotis su tomis, kurių „Ne“ nebuvo aprašytas žiniasklaidoje, kurios šiandien niekam nežinomos ir dirba neįdomius darbus, nors buvo galbūt daug labiau už jas talentingesnės. Tiesiog svajonių siekė darbu. Bet tuo metu kažkas nedrįso ar nenorėjo sakyti „Ne“ ir tos „nuobodos“, kurios negebėjo „socializuotis“ – bendrauti neformalioje aplinkoje, liko kažkur...
Kyla logiškas klausimas, ar atėmus iš režisieriaus studiją, reiktų anuliuoti jo favoritizuotų asmenų diplomus, apdovanojimus?
Kaip išmatuoti jų patirtą moralinę ir materialinę žalą?
Sukirba nepatogus klausimas, ar amoralūs yra tik kyšį imantys ir už jį reikalus padedantys susitvarkyti medikai, pareigūnai, valdininkai, lovoje vaidmenis skirstantys režisieriai ir egzaminuojantys dėstytojai? O kyšius duodantys? Nekaltos aukos ar tokie pat korupcinio sandėrio dalyviai? Ar kyšio davėjas tampa auka todėl, kad davė pernelyg daug ir dabar gailisi, jaučiasi išnaudotas?
Kyla logiškas klausimas, ar atėmus iš režisieriaus studiją, reiktų anuliuoti jo favoritizuotų asmenų diplomus, apdovanojimus? Ar etatinės garsenybės ir socialinių tinklų vartotojai yra tie, kurie turi teisę nuspręsti, kas kaltas, o kas ne?
Ar ne laikas kelti klausimus apie seksualinį protekcionizmą, kai daroma karjera, išlaikomi egzaminai, gaunamos premijos, įsidarbinama ir t.t permiegojus su reikiamu žmogumi. Ne vienintelis modelis, kai tokį sandėrį sudaro tik galios pozicijoje esantis vyras ir nuo jo priklausoma jauna moteris. Vyresnė moteris ir jaunas vyras, du bendraamžiai, heteroseksualūs ir homoseksualūs asmenys... ir kai abi pusės tokiais mainais patenkintos, skandalo nėra?
Kodėl seksualinis priekabiavimas, seksualinis protekcionizmas dangstomi ir slepiami ne tik aukų, kurios galbūt yra psichologiškai pažeidžiamos, galbūt mėgaujasi tam tikromis privilegijomis ir statusu, bet ir aplinkinių, kurie žinojo, matė, patys skleidė gandus, tačiau taip ir nesiėmė konkrečių veiksmų?
Visuomenėje, kur seksualinė laisvė yra neatsiejama nuo modernumo ir gero tono, viešai pasakyti „Ne“, matyt, sunkiau nei pasiduoti įprastam elgesiui.
„Mums tapo nebejauku nukentėti už tiesą“, – sakė kunigas R.Doveika.
Tai ne mūsų visuomenės problema – tai diagnozė. Mums nepatogu, nesinori, mes bijome būti apšaukti atsilikusiais, senamadiškais, mes nesame tikri dėl vertybių, mes nenorime nukentėti patys, mes esame atomizuoti.
Štai taip pakomentavo (ar dar kartą priminė apie save?) žurnalistams režisierius E.Vėlyvis savo santykius su skandalo centre atsidūrusiu J.Gasiūnu. „Kartą, kai Gasiūnas bandė peržengti privatumo ribas, esu pasakęs – ats**** n*****, nes per***** jaba*****. Nuo to momento jis laikėsi atokiau nuo merginų, su kuriomis aš bendravau.“
Drąsu ar apgailėtina? Kova už tiesą ar dviejų vyrų, save įsivaizduojančių alfa patinais, dvikova?
Drąsu ir kilnu, nors nelengva, yra sustabdyti priekabiautoją ar smurtautoją, o ne nuo jo apsaugoti tik „saviškių“ grupelę. Nes apsaugojus „saviškius“ priekabiavimas ar smurtas nesiliauja – jis tiesiog nukreipiamas į kitus.
Visos šitos istorijos kelia dar vieną klausimą: būdami civilizacijų sandūroje, kiek esame jų paveikti, veikiami ir kurios link mes artėjame – vakarietiškos, vis labiau patiriančios islamo įtaką, ar rytietiškos, kur vis dar gajus „Muša – vadinasi, myli“ stereotipas?
Vyro ir moters santykiai yra vienas kertinių civilizacinių žymenų. Ir neatsitiktinai. Nuo šeimos modelio priklauso ir visos visuomenės sankloda. Daugpatystė, matriarchatas, patriarchatas ar lyčių lygybė nėra savaime geri ar blogi – tam tikrų istoriniu laiku ir tam tikromis sąlygomis kiekvienas lyčių santykių modelis buvo geriausias. Tai, kas normalu Rytuose, nebūtinai taip vertinama Vakaruose. Kas tiko prieš 500 metų, nebūtinai aktualu šiandien.
Mūsų kultūra iš senovės atsineša itin lygiaverčius lyčių santykius. Tradicinė patriarchalinė žemdirbių kultūra, kur svarbiausias vyro – tėvo vaidmuo, čia galutinai nesusiformavo dėl nuolatinių karų. Kai vyrai išeina, kai jie žūsta – reikalus tvarko moterys. Jau senieji metraščiai tiek Vakaruose, tiek Rytuose liudija, kad lietuvės buvo laisvos ir nepriklausomos moterys. Vestuvių papročiuose nuolatos pabrėžiama ir tėvų, ir jaunavedžių lygiavertiškumas.
Dauguma #metoo istorijų rodo, kad moterys save, santykius su vyrais supranta arba kaip rusiškų serialų herojės (ačiū televizijoms?), iš rytietiškų pozicijų (muša – vadinasi, myli, priekabiauja – vadinasi, aš esu išskirtinė, priešintis negaliu – nes aš tik moteris), todėl tokios moterys tiesiog paklūsta vyro valiai nužemindamos save; kitos elgiasi kaip „Cosmopolitan“ žurnalo išauginta visa karta amžinai „jaunų, žavių, veiklių“, seksualių ir pasiruošusių nerti į atsitiktinius nuotykius. Joms seksas su vyru – vienas iš būdų įgyti viršenybę prieš kitas moteris. Dar galima kalbėti apie įvairias psichologines traumas, asmenines savybes...
Tačiau juk tipiška, savimi pasitikinti, save gerbianti lietuvė paprasčiausiai skeltų antausį?
Priekabiautojai ir ilgai tylėjusios aukos pradėjo naują erą. Nuo Romos imperijos laikų galiojusi teisinė nuostata, kad žmogus nekaltas tol, kol nėra įrodyta priešingai, vienu atveju nėra taikoma. Nekaltumo prezumpcija keičiama kaltumo, kai pareiškiami kaltinimai seksualiniu priekabiavimu.
Tai mažas didelis pokytis. Ar tai reiškia, kad visi kiti nusikaltimai lengvai įrodomi? Jei staiga statistikoje atsiras kokie nors nusikaltimai, kuriuos išaiškinti bus sunkiau nei kitus – tyrėjų darbas bus palengvintas išplečiant kaltumo prezumpciją? Statistika pagerės? O teisingumo bus daugiau?
Kartu tokie pokyčiai teisėje įneš pokyčius į kasdieninius vyrų bei moterų santykius. Ar dabar drįs dėstytojas egzaminuoti studentę už uždarų durų? Ar vadovas, norėdamas aptarti projektą su pavaldine, nesvarstys, kad būtų gerai pora liudininkų turėti?
Taip kelią skinasi kultūrinis pokytis, esantis islamiškoje kultūroje, kad vyrui ir moteriai dviese likti nepadoru. Nes žmonės pirmiausia vertinami ne kaip asmenybės, bet kaip sekso objektai.
Vadinasi, į moterį bus pradėta žiūrėti kaip į potencialią auką, sekso objektą, neprognozuojamą asmenybę. Gal tuomet patogiau dirbti tik su vyrais?
Taip kelią skinasi kultūrinis pokytis, esantis islamiškoje kultūroje, kad vyrui ir moteriai dviese likti nepadoru. Nes žmonės pirmiausia vertinami ne kaip asmenybės, bet kaip sekso objektai. Vadinasi, saugantis galimo priekabiavimo reikia kurti sąlygas, kad vyrai ir moterys nebendrautų be liudininkų?
Ar vyrai bandys išvengti nepagrįstų kaltinimų priekabiavimu? Žinoma! Vakaruose plinta mobiliosios programėlės, kur žmonės prieš mylėdamiesi patvirtina vienas kitam, kad sutinka tai daryti, bei gali aptarti, kokie būdai jiems priimtini. Tiesiog, kad paskui nebūtų nesusipratimų.
Tereikia pasitelkti fantaziją ir #metoo kaip nuoskauda gali pradėti dalintis ir tos, kurios patyrė, pavyzdžiui, psichologinį spaudimą tekėti. Ir tuomet reiks galvoti, kokį liudininką įterpti ir į romantinius santykius.
Ar neatrodo, kad normalumas ir nenormalumas pamažu keičiasi vietomis? Vadinasi, civilizacija keičiasi. Kai asmeninio gyvenimo nereguliuoja moralė, ateina valstybė arba fanatiška religija.
Moterys nusikerpa plaukus ir slepia kojas – dėl visa ko. Vyrai stengiasi kuo mažiau reikalų turėti su moterimis – dėl visa ko. Gyvename permainų metu. Lyčių segregacija artėja?
