Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Regina Statkuvienė: Pakalbėkime apie meilę?

Nepriklausomybė ir grįžimas į laisvąjį pasaulį į Lietuvą atnešė ne tik prekybos centrus, greitojo maisto restoranus, internetą, bet ir naujus kultūros reiškinius. Šv. Valentino diena ir Helovinas – dvi naujos šventės, vienų su džiaugsmu sukramtomos ir praryjamos it šviežias mėsainis, kitų keiksnojamos už svetimų tradicijų invaziją.
Regina Statkuvienė
Regina Statkuvienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Helovinas savo esme labai skiriasi nuo lietuviškosios pasaulėjautos Vėlinių – mūsų kultūroje mirusiųjų nėra bijoma, jie negąsdinami, su jais išlaikomas pagarbus ryšys. Todėl išskaptuoti moliūgai kažin ar pakeis žvakių liepsneles.

Kur kas keblesni reikalai, kai kalba pakrypsta apie gyvųjų tarpusavio santykius. Apie jausmus. Apie meilę.

Lietuvių kalboje beveik kiekvienam kasdieniniam veiksmui yra daugybė sinonimų, kurie suteikia naujų prasminių niuansų – kalbėti, sakyti, tarti, burnoti; juoktis, kikenti, krizenti; pykti, niršti, įtūžti.... Tik meilė įvardijama vienu žodžiu.

Argi ne keista, kad seniausia indoeuropiečių kalba, tokia vaizdinga ir turtinga, pametė (o gal neturėjo?) daugiau žodžių šiam jausmui? Nors senovės graikų, kaip ir kai kurios dabartinės romanų kalbos, turi skirtingos žodžius, apibrėžiančius meilės rūšis, kurių yra tikrai daug: agape – pasiaukojanti meilė, eros – jausmingoji meilė, meilė kaip žaidimas – ludus, kaip draugystė – storge, dar manija, pragma....

Šiandien didysis iššūkis yra ne duonos ar laisvės trūkumas, bet nemokėjimas mylėti savo artimo ir savęs.

Nežinia, ar dėl santūraus lietuvio būdo, ar dėl istorijos, kuri neleido kurti serenadų, mūsų kultūroje apie jausmus kalbėta užuolankom, puse lūpų. „Kokie jausmai“, stebėtųsi mūsų protėviai, kai kariauti ar arti žemę reikia. Tik į karą išjojančiam broleliui ar toli esančiai motulei, tėveliui švelniausi žodžiai buvo išdainuojami.

Tačiau ne tik žmogus, bet ir visuomenės išgyvena virsmus. Šiandien didysis iššūkis yra ne duonos ar laisvės trūkumas, bet nemokėjimas mylėti savo artimo ir savęs. Todėl šv. Valentino diena, su visais savo saldžiais, rausvais meilės atributais yra puikus pretekstas pakalbėti apie meilę ir jos ilgesį mūsų gyvenime.

Tėvų nemeilė vaikams – viena skaudžiausių problemų Lietuvoje. Ir ta nemeilė ne visada pasireiškia kraštutinio smurto atvejais, kurie atsiduria kriminalinių naujienų suvestinėse. Kartais tėvų nemeilė išsiviepia tariamo rūpesčio grimasomis – rūpesčio, kad vaikas gerai mokytųsi, susikurtų gerus gyvenimus – pagal gimdytojų supratimą, žinoma. Dar, kad būtų pavalgę, aprengti...

O paskui gūžčiojama pečiais, kai „mylėti“ vaikai tampa atžagarūs, suserga depresija ar viską meta ir emigruoja. „Gyvenau dėl vaikų, jiems viską atidaviau ir jokio dėkingumo“, – kiek žmonių Lietuvoje taip jaučiasi? Ir nesupranta pagrindinės savo bėdos – jie nemylėjo, nemokėjo mylėti nei savęs, nei kitų – tiesiog elgėsi taip, kaip manė esant teisinga, tačiau negebėjo ir nenorėjo pripažinti savo vaiko kaip asmenybės. O kai žmogus vertinamas kaip sava „nuosavybė“, kuri maksimaliai gerai turi realizuoti tėvų ambicijas, lūkesčius, jis neišmoksta mylėti – nei savęs, nei senstančių tėvų, nei savo vaikų, nei gimtinės. Sukasi užburtas ratas.

O juk gebėjimas mylėti nėra tokia duotybė kaip kvėpavimas. Jo išmokstama panašiai kaip kalbos – labai anksti ir iš pačių artimiausių.

Tačiau koks požiūris mūsų visuomenėje į vaiko gimimą? Kaip į džiaugsmą, laimę ar rūpestį, bėdą? „Reikia pagyventi sau, susitvarkyti buitį, pakeliauti, pasimėgauti gyvenimu....“ – juk tai labai populiarios šiuolaikinio laimingo gyvenimo įvaizdžio nuostatos. Vadinasi, vaikas – kliuvinys hedonistinei laimei?

Lytinio švietimo programose jaunuoliams irgi formuojamas požiūris į gyvybę, panašus į tą, kurį skleidžia kontraceptinių priemonių reklamos – meilė be pasekmių. Suprask, vaikas nepageidautina smagumų pasekmė? O jei jau ištiko „bėda“, galima ja ramiai atsikratyti?

Kai žmogus vertinamas kaip sava „nuosavybė“, kuri maksimaliai gerai turi realizuoti tėvų ambicijas, lūkesčius, jis neišmoksta mylėti – nei savęs, nei senstančių tėvų, nei savo vaikų, nei gimtinės.

Tai nereiškia, kad jaunuoliai neturėtų būti supažindinami su žmogaus fiziologija ir anatomija. Tik ar jos išmanymas pakankamai padeda pasirengti gyvenimui? Beje, nepagarbų požiūrį į gyvybę rodo ir pasakos mažiems vaikams apie gandrus ar kopūstus. Tik šiuo atveju gimimas traktuojamas ne kaip kliuvinys patogiam gyvenimui, bet kaip kažkoks gėdingas dalykas, apie kurį kalbėti nedera.

Jei nedera kalbėti apie didžiausią gyvenimo stebuklą ar apie jį kalbama kaip apie elementarų fiziologinį reiškinį, kažkur pasiklysta meilė vaikui.

Ir tuomet auga karta, kuri nemyli savęs, nepripažįsta ir gėdijasi savo jausmų. Du kraštutinumai – gyvenimu ir savimi besidžiaugiantys sėkmę pasiekę šiuolaikiniai žmonės, kurių vienintelė gyvenimo prasmė vartojimas. Jie dirba gerai apmokamus darbus, kurie leidžia keliauti, vaikščioti į vakarėlius, madingus restoranus, tačiau nepažadina juose nei altruizmo, nei empatijos – meilės kitam išvestinių. Jie išauga panašūs į didelius akmenis – visi juos pastebi, tačiau niekas prie jų nesišildo.

Kitoje pusėje – nuvargusios, savimi rūpintis pamiršusios moterys, kurios teigia, kad joms nerūpi jų pačių gyvenimas – svarbiausia tik vaikai. Ar tikrai jos moka mylėti kitus nemylėdamos savęs? Geriausiai jų „meilę“ iliustruoja šventiniai susibūrimai, per kuriuos savo „mylimiausius“ stengiasi primaitinti tiek, tarsi jie būtų ne žmonės, o kepimui ruošiami paršeliai. Nesvarbu, kad nuo šios meilės išraiškos gali padidėti cukraus ir cholesterolio kiekiai, užaugti nereikalingi kilogramai ar sveika, normali mityba tapti neįveikiamu iššūkiu.

Galima spėti, kad jos sugalvojo patarlę, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Būtent dėl tokios meilės Lietuvos vyrai labiausiai Europoje kenčia nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo. Ir neretai žmonos tik užbaigia tai, ką pradėjo mamos ir močiutės – jie miršta anksti, bet „laimingi“ ir „mylimi“.

Nuo nemeilės sau prasideda ir vyrų bėdos – alkoholizmas. Gerti reikia, kai linksma ir kai skauda, kai bendrauji su draugais ir kai nori būti vienas. Lietuvos vyrai ne tik daug geria, bet ir žudosi. Kaip pagrindinės priežastys įvardijamos problemos darbe ir šeimoje, psichologinės pagalbos trūkumas, tačiau turbūt dažniausiai tai žmonės, kurie nemoka mylėti – savęs ir kitų, nes gimdami negavo gražiausios dovanos – besąlyginės tėvų meilės, kuri kartu su įkvepiamu oru įdiegia žinojimą, kad pasaulis yra gražus ir geras, nes artimiausi žmonės tavyje įžvelgia stebuklą.

Kai nemylėtam, savęs ir kitų nemokančiam mylėti nusišypso sėkmė – žmogus sukuria šeimą, kiek prakunta, jis ima ieškoti patvirtinimo, kad yra geras ir vertingas. Kartais tai išvirsta savimeile – noru lepinti save, perkant galingus automobilius ir spaudžiant greičio pedalą, be saiko valgant ir geriant, atsiranda poreikis pakelti savivertę, tačiau nemylėtas žmogus tai geba tik žemindamas kitus, „pliaukšėdamas“ vaikui ar žmonai, kitais atvejais – projektuodamas ar tvarkydamas atžalų gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą.

Savęs nemylintis žmogus nemyli savo kūno. Iš čia ne tik apsirijimas ar kitas kraštutinumas – drastiškas kūno alinimas dietomis, besaikėmis grožio procedūromis ar treniruotėmis iki išsekimo – vis dažnesni mūsų kasdieninėje aplinkoje mitybos sutrikimai.

Žmogus supriešina savo kūno ir sielos poreikius, negeba niekuo džiaugtis dabar, laimė jam atrodo kažkur už rytojaus horizonto ar vakar dienos prisiminimuose.

Savęs nemylintis žmogus įgyja mažo žmogaus sindromą ir nebetiki, kad ir jam priklauso jo nuostabi šalis Lietuva. Neva geras gyvenimas joje skirtas kitiems – išrinktiesiems. Kartais jis tyliai kenčia įstatymų pažeidimus, smurtą ir neteisybę, lenkia nugarą dėl minimalios algos, vis dairosi naujų ponų ir gelbėtojų užuot pats ėmęsis pilietinių iniciatyvų ar netekęs kantrybės emigruoja. Jis visur jaučiasi antrarūšiu, tik gimtinėje jį žlugdo materialus skurdas, o emigracijoje – Rytų europiečio, juodadarbio, svetimšalio stigma.

Tačiau meilės ilgesys ir viltis kada nors ją patirti išlieka. Juk ji yra stebuklas, kuris kartais nukrenta lyg netikėtai gauta šokoladinė širdelė per šv. Valentino dieną net ir tiems, kurių niekas niekada tikrai nemylėjo.

Ir kokia ji bepasitaikytų – erosas ar agapė, kiekvienai jos rūšiai, pasak E.Frommo, būdinga gebėjimas duoti, rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas. Ir tai yra didelis ir tvirtas žingsnis laimės link dabar ir čia.

Tačiau ji visuomet prasideda nuo mūsų pačių – nuo mūsų meilės sau. Galbūt šis jausmas kiek svetimas ir nepripažintas – kaip sentimentali šv. Valentino diena, tačiau kai kurios permainos būtinos, kad gyvenimas judėtų į priekį. Jei neįsivaizduojame gyvenimo be interneto, sveikatos priežiūros sistemos, mokyklų, aspirino ir dantų šepetėlio, galbūt laikas į tą sąrašą įtraukti ir meilę.

TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Aukštojo mokslo reforma – atgal į Gariūnus?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos