Dėl Darbo kodekso – ir besidžiaugiantys juo darbdaviai, ir nepatenkinti samdomi darbuotojai nekvestionuoja Seimo teisės priiminėti įstatymus, reglamentuojančius darbo santykius. Ginčai dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kur kas aršesni, emocingesni bei mažiau logiški. „Ne Seimui spręsti medicininius dalykus“ – šiandien piktinasi tie, kurie dar vakar džiūgavo, kai praėjusios kadencijos Seimas priėmė liberalesnį šio įstatymo variantą.
Taigi, spręsti Seimui medicininius dalykus ar ne? Joks Seimo narys negali nurodyti medikui, kokį gydymą skirti pacientui, tačiau Seimas gali nuspręsti (ir tai daro visų demokratinių valstybių parlamentai), kokie gydymo metodai yra legalūs.
„Politinė ginekologija“ – socialinių tinklų naujadaras, skirtas pašiepti politikų veiklai svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymą – suprask, tegul viską sprendžia medikai ir tėvai, o politikai nesikiša.
Mokslas ir technologinė pažanga neatsako į esminius etinius ir moralinius klausimus. Išstumta religinė pasaulėjauta iš gyvenimo palieka žmogų vieną su didžiaisiais būties klausimais.
Taip mąstantiems reikia daryti ir kitas išvadas, kad politikai jau seniai užsiima ne tik politine ginekologija, bet ir politine transplantologija ar patologo anatomija. Juk nuo politinių sprendimų priklauso moters teisė pasirinkti gimdymo būdą: ar ji galės legaliai, su medikų priežiūra susilaukti vaikelio namuose – vienose šalyse medikai tai atliks legaliai, kitose – už tai jiems grės baudžiamasis persekiojimas.
Įstatymai padidina arba sumažina tikimybę laukiančiam organo donoro jo sulaukti greitai ar nesulaukti išvis: ji gerokai didesnė šalyse, kur įstatymu apibrėžta, kad visi piliečiai yra potencialūs organų donorai, išskyrus tuos, kurie raštu išreiškė nesutikimą, nei tose, kur, priešingai, organų donoru gali būti tik tas, kuris pats ar jo artimieji išreiškia tokį sutikimą.
Politiniai sprendimai lemia, kurioje šalyje atlikęs eutanaziją medikas atsidurs kalėjime, o kurioje jam bus apmokėta kaip už atliktą procedūrą. O jei susižavėjęs pasakojimais apie Michelangelo ar Leonardo da Vinci meninius medicininius ieškojimus nutarsite savarankiškai išskrosti mirusio artimojo kūną, jūs būsite nubausti visame civilizuotame pasaulyje. Viduramžiai?
Natūralu, kad ir pagalbinį apvaisinimą turi reglamentuoti įstatymai. Būtent politiniai sprendimai garantuoja, kad sveikatos priežiūros sistema funkcionuos remdamasi įstatymais, o ne tik emocijomis, įsitikinimais ar gailestingumu. Tokio pobūdžio politinius sprendimus politikai grindžia savo atstovaujama ideologija, todėl dabartinių LVŽS atstovų pozicija yra logiška ir nuosekli.
Tačiau panašu, kad ne tik vertybinė, bet ir ideologinė tuštuma švilpauja ne konservatyvųjį įstatymą palaikančių, bet jam oponuojančių kai kurių politikų galvose. Tokios mintys kyla, kai vieno iš garsiausių konservatorių Andriaus Kubiliaus vakar dienos komentare atsiranda vieni kitam prieštaraujantys pareiškimai.
Apie gailestingumą nevaisingoms šeimoms prabilęs politikas savo FB paskyrą iliustruoja gailestingojo Jėzaus paveikslėliu, viešai pripažįsta, kad „Dievas taip surėdė gamtą ir žmogaus gyvybės reikalą...“ (jokių evoliucijos teorijų!) ir čia pat rašo: „Man visiškai nepriimtini aiškinimai, kad yra didelis skirtumas tarp „natūralios“ ir „dirbtinės“ embrionų žūties, nes jeigu suabsoliutintume embrionų gyvybės apsaugą iki absurdo, tada reikėtų priimti įstatymą, kuris draustų lytinius santykius tarp vyro ir moters jeigu nėra įsitikinta, kad tokių santykių metu užsimezgęs embrionas išgyvens.“
Jei jau nėra didelio skirtumo tarp natūralios ir dirbtinės embrionų žūties politikui, kuris visgi pripažįsta, kad pasaulis yra Dievo surėdytas, tai gal jis ir neįžvelgs didelio skirtumo tarp natūralios ir dirbtinės mirties?
„Gal nuskambės labai nevertybiškai, bet jei savo mintyse ant svarstyklių vienoje pusėje padedu rūpestį embrionų gyvybės apsauga, o ant kitos – moters ir šeimos laimę mažiausiai skausmingai susilaukti trokštamo kūdikio – antroji lėkštelė akivaizdžiai nusveria. Ypač kai suvokiu, kad natūraliajame gyvybės kelyje Dievas numatė daugelio embrionų natūralią žūtį.“
Vadinasi, kitas logiškas tokio „gailestingumo“ supratimas turėtų būti eutanazija? Nes perfrazuojant A.Kubilių, jei ant vienos lėkštelės padėsime seno, nepagydomai sergančio žmogaus norą išeiti, o ant kitos tokius abstraktus, kaip „vertybės“, tai kuri gi svarstyklių lėkštelė nusvers?
Jei politikas remiasi krikščioniška pasaulėžiūra, tai nevaisingos šeimos teisė susilaukti vaiko nėra aukščiau už pradėtos gyvybės teisę kibtis į gyvenimą. Gailestingojo Jėzaus paveikslas FB sienoje neleidžia teologijos interpretuoti savaip. Bet kalbėti iš liberalų varpinės nesinori?
Gyventi ir pratęsti giminę yra vieni stipriausių žmogiškų instinktų. Ir žmogus dėl to gali ryžtis daug kam. Tačiau net fundamentali teisė į gyvybę baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Todėl vieno žmogaus teisė neleisti savo mirusio artimojo organų paaukoti transplantacijai gali reikšti kito žmogaus mirtį. Tačiau pastarojo laisvė sakyti „ne“ tokia pat fundamentali, kaip ir ano teisė gyventi.
Todėl iš krikščioniškos pasaulėžiūros žvelgiant – teisė turėti vaikų nėra viršesnė už teisę skleistis pradėtai gyvybei, net jei ji tik embrionas.
Sumaištis ir ginčai šiandien kyla todėl, kad mūsų teisėje negimęs – nėra žmogus, tačiau viešoje erdvėje vis garsesni teiginiai, kad žmogaus gyvybė turi būti gerbiama nuo pat tos akimirkos, kai ji prasideda – t.y. su ja elgiamasi kaip su asmeniu. Šiandien tokie teiginiai vadinami konservatyviais ir atsilikusiais.
Tačiau pažvelgus į istoriją, norisi paklausti, ar tai nėra revoliucinis, pats moderniausias ir humaniškiausias požiūris į žmogų?
Antikinėje kultūroje vergas nebuvo žmogus. Laukinis barbaras filosofiją ir menus kuriantiems graikams ar romėnams tebuvo darbo jėga. Spartiečiai numesdavo apsigimusius kūdikius nuo uolų – jie nebuvo verti gyvenimo jų tvarkingoje visuomenėje. Senovės japonai be gailesčio atsikratydavo pasenusiais, todėl nenaudingais bendruomenės senoliais. Vergų pirkliams, dažnai labai išsilavinusiems europiečiams, juodaodžiai, tuomet vadinti negrais, tebuvo darbiniai gyvuliai. Klajokliai beduinai be gailesčio išmesdavo moteriškos lyties kūdikius, jei jie trukdydavo keliaujant, o kai kurie indėnai tikėjo, kad iki vienerių metų vaikas neturi sielos, todėl irgi nevertas žmogaus vardo.
Dar XX amžiuje naciai buvo pasirengę išvalyti pasaulį ne tik nuo žydų, bet ir psichiškai nesveikų bei homoseksualių asmenų. Taigi, už sąvokos „žmogus“ buvo silpnieji – taip, kaip šiandien negimę.
Visi šie barbariški požiūriai tam tikrose visuomenėse ir tam tikru laiku galėjo būti naudingi (tik vergų darbas sukūrė prielaidas Antikoje atsirasti demokratijai, mokslui), tačiau šiandien nė vienam iš jų nepritartų ne tik krikščioniškos pasaulėjautos žmogus, bet ir bet kuris Vakarų pasaulio liberalas.
Galbūt būtent dabar išgyvename lūžio momentą, kai imsime vertinti ir gyvenimą iki gimimo? Šiandien noras neriboti embrionų kiekio susijęs ir su siekiu atrinkti kokybiškus, kad šeima nesusilauktų „durnelio“. Juk vaisingumo gydymas yra ir pelningas verslas. O verslas negali teikti nekokybiškų paslaugų ir brokuotų produktų. Tačiau terminas „eugenika“ čia nevartojamas – pernelyg daug asociacijų su nacių ideologija.
Visoje šioje beveik nacionalinėje diskusijoje dėl pagalbinio apvaisinimo prasprūsta nemažai detalių. Nekalbama, kaip būtų reglamentuotas užšaldytų embrionų laikymas, jei, pavyzdžiui, tėvai išsiskirtų ir vienas norėtų toliau tęsti gydymą, o kitas tam prieštarautų.
Koncentruojamasi tik į problemos sprendimo būdus, tačiau beveik nekalbama apie priežastis bei profilaktiką. Kodėl turtingose Vakarų visuomenėse vis opesnė ši problema? Ar jauni žmonės žino, kas ir kaip kenkia jų vaisingumui?
Žurnalistai pasakytų, kad geriausi nuoširdžiausi interviu ir pokalbiai būna tada, kai jau išjungiamas diktofonas. Pamenu, prieš gerą dešimtmetį nemažai rašiau sveikatos temomis. Ir kalbinau dvi gydytojas ginekologes apie hormoninių kontraceptikų poveikį moters sveikatai.
Viena, dirbanti privačiame kabinete (jos interviu būdavo prie reklaminių kontraceptinių tablečių straipsnių), entuziastingai aiškino, kad jų nevartoja tik „atsilikusios“, kad jos gali padėti išspręsti daug fiziologinių nemalonumų, kai, pavyzdžiui, per vasaros atostogas moterys yra „priverstos“ iškęsti tas sunkias dienas užuot kaitinusios saulėje – o juk taip paprasta: be pertraukos suvartojamos dvi pakuotės – ir jokių bėdų.
Su kita pokalbio atėjau į Vilniaus universiteto onkologijos institutą. Pokalbis buvo visai kitoks, gydytoja kalbėjo apgalvodama kiekvieną žodį. Kai išjungiau diktofoną ji nuoširdžiai pasakė: „Vaikeli, sakau tau, ne spaudai, nes nenoriu bylinėtis su visomis farmacijomis kompanijomis. Pagalvok, kas tavo sveikam organizmui atsitiktų, jei kasdien gertum kad ir „nekaltą“ aspiriną. O čia hormonai. Galiu užtikrinti, kad po 10 metų tokių vaistų vartojimo tu garantuotai būtum vaisingumo klinikos klientė. Arba onkologinio skyriaus pacientė.“
Kai F.Nietzsche paskelbė, kad Dievas mirė, šiuolaikinis žmogus nutarė, kad technologinė pažanga jam leis tapti gyvenimo šeimininku, kuriame viskas bus tobula. Viskas suprekinta, viskas nuperkama. Vaikai irgi. Nes surogatinė motinystė jau irgi kai kur norma. Kaip ir mirtis pagal pageidavimą – tiesiog pavargus gyventi.
Tačiau šiandien matome, kad mokslas ir technologinė pažanga neatsako į esminius etinius ir moralinius klausimus. Išstumta religinė pasaulėjauta iš gyvenimo palieka žmogų vieną su didžiaisiais būties klausimais.
Naujasis modernus žmogus tikisi pagaliau gyvenantis istorijos pabaigoje, ir jo gyvenimas taip pat primena pasakos pabaigą – visos svajonės išsipildo, o jis gyvena ilgai ir laimingai, apsuptas gražučių protingų palikuonių. Tačiau žmogų žmogumi daro būtent jo netobulumas ir to netobulumo suvokimas.
Nors vaikų auginimas kilni misija, tačiau jų neturintys gali visuomenei duoti daugiau šviesos nei panirę į šeimos kasdienybę. Nors sveiki vaikai didelis džiaugsmas, tačiau tik šalia jų augantys mažieji „dauniukai“ moko juos atjautos, supratingumo, kantrybės – žmogiškumo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Lietuviškoji tapatybė – kariai ar valstiečiai?