Nugalėjusio šiose lenktynėse su daugybe kliūčių laukia prizas – penkeri metai Lietuvos Respublikos prezidento poste.
Aptarinėjami kandidatų gebėjimai, politinės pažiūros ir pažadai. O pretendentai neriasi iš kailio, kad įtikintų rinkėjus balsuoti būtent už save.
Tokia situacija kiek primena išsiblaškiusio keleivio svarstymus, kokiu automobiliu keliauti.
Tačiau prieš renkantis transporto priemonę pirmiau reikėtų įvardinti kelionės tikslą, išsiaiškinti savo galimybes, suplanuoti maršrutą ir nutarti, kiek laiko ji truks. Ir tada gali paaiškėti, kad svarstymai, kokiu automobiliu keliauti, yra beprasmiai, nes tikslą galima pasiekti tik lėktuvu.
Prieš leidžiantis į detalius svarstymus bei diskusijas, kuris gi kandidatas tinkamiausias, būtų pravartu apsispręsti, kokio prezidento mums reikia – valstybės lyderio, vadybininko, biurokrato ar valdovo.
Šie vadovų tipai savaime nėra geri ar blogi – nelygu istorinis laikotarpis, geopolitinė šalies padėtis, saugumo ir ekonominė situacija, valstybės išsivystymas, grėsmės ir tikslai.
Akivaizdu, kad Lietuvai šiandien reikia tikro lyderio. Valdovai, biurokratai ar vadybininkai šiame poste būtų tik dar vienas iššūkis ir problema, o ne sprendimas ir galimybė.
Šiandien mums reikalingas strategas, turintis viziją, kaip atrodys Lietuva jo kadencijos pabaigoje, po dešimties, penkiasdešimties ir šimto metų.
Tikras politikas ir tikras lyderis nebūtinai žongliruoja skaičiais ir faktais – tam jis turi patarėjus ir komandą, kuri reikalui esant yra pasirengusi surasti ir pateikti prezidentui reikalingą informaciją. Ir prezidentui neturi būti gėda prisipažinti, kad nežino, keliais procentiniais punktais svyravo BVP ar kiek tiksliai žmonių emigravo ar sugrįžo.
Tačiau šiandien mums reikalingas strategas, turintis viziją, kaip atrodys Lietuva jo kadencijos pabaigoje, po dešimties, penkiasdešimties ir šimto metų, ir sugebantis sutelkti žmones jos įgyvendinimui.
Kol prieš akis buvo siekis įstoti į NATO ir ES, buvo ir aiški kryptis, kuria turime eiti, norėdami užtikrinti valstybės saugumą ir gerovę. Šis tikslas pasiektas, tačiau senosios grėsmės ne tik neišnyko, bet ir atsirado nemažai naujų.
Šiandien pretendentas į Lietuvos Respublikos prezidentus turi aiškiai ir vienareikšmiškai atsakyti į kokius klausimus, kaip:
– Ar Lietuvos tikslas yra glaudesnė ES integracija, federacijos kūrimas, ar būtina išsaugoti bei stiprinti nacionalinių valstybių galias, susigrąžinti kai kurias kompetencijas?
– Kokia Lietuvos pozicija sprendžiant, kokie turi būti JAV ir ES santykiai?
– Koks požiūris į Rusiją: tai grėsmė, galimas partneris, priešas, su kuriuos jau dabar vyksta informacinis karas?
– Uždarų ar atvirų sienų politiką renkamės?
– Kokie santykiai su kaimynais – Lenkija, Latvija, Baltarusija?
– Kokia valstybės gynybos strategija ir jos įgyvendinimas?
Tačiau net ir išgirdus aiškius atsakymus apie valstybės kryptį bei strategiją, kuri mums atrodo teisinga, nereiktų skubėti daryti išvadų ir džiaugtis, kad pagaliau atsirado ta ar tas, kuris vertas tapti mūsų valstybės prezidentu.
Kaip pavyks pasiekti strateginių tikslų, visada lemia du dalykai: asmeninės prezidento savybės (bet ne profesinės kompetencijos) ir jo komanda (čia svarbu kompetencijos).
Tikras lyderis turi jausti ne tik visuomenės nuotaikas, į jas reaguoti, bet ir aiškiai, konstruktyviai bei pagarbiai komunikuoti su rinkėjais, kitų šalių lyderiais, pavaldžių institucijų vadovais, politikais, savo komanda. Formuodamas komandą lyderis neturi elgtis kaip valdovas, kurio aplinkoje klesti protekcionizmas, nepotizmas ir asmeniniai ryšiais, simpatijomis pagrįstas valdymas, kur ne kompetencija, bet lojalumas yra svarbiausi.
Šalia tokių vadovų labai dažnai atsiranda žmonės, kurie neturi nei kompetencijos, nei yra lojalūs; ir jų iškėlimas ten, kur pagal savo žinias bei patirtį jie neturėtų atsidurti, sukuria problemų mums visiems. Bene geriausia ir gana nesena tokios situacijos iliustracija – Lino Balsio kelias į politiką.
Tikras lyderis iš savo komandos tikisi ne liaupsių bei pataikavimo, bet kritikos, konstruktyvių pasiūlymų, drąsos prieštarauti ir argumentuoti.
Tai tik vienas epizodas. Ir tokių galima atrasti daug, ir ne tik šios prezidentės, bet ir ankstesnių, aplinkoje.
Skirtingai nei valdovo tipo vadovas, tikras lyderis iš savo komandos tikisi ne liaupsių bei pataikavimo, bet kritikos, konstruktyvių pasiūlymų, drąsos prieštarauti ir argumentuoti. Nes juk tikslas turėtų būti geriausias sprendimas, o ne tas, kurį valstybės vadovas įsivaizduoja esant geriausiu.
Kuo labiau prezidento rinkimų kampanijos metu aktualizuojamos tokios temos kaip socialinė politika, ekonomika, tuo daugiau šansų tapti valstybės vadovu turi vadybininko ar biurokrato tipo vadovai. Ir tai nėra gerai, nes tai Vyriausybės kompetencijos.
Seimas gali atmetinėti prezidento veto ir vykdyti vyriausybės programą. Todėl socialiniai reikalai ir ekonomika nuo prezidento priklauso tiek, kiek jis geba sutarti su Seimu bei Vyriausybe, nuo jo gebėjimų būti autoritetu, siekti kompromisų.
Bet nei vadybininkas, nei biurokratas nėra pajėgūs tai daryti. Tokio tipo žmonės yra puikūs vykdytojai, jie gali vadovauti institucijoms, tačiau naivu būtų tikėtis, kad jie galėtų formuoti bei vykdyti užsienio bei gynybos politiką.
Tai dvi sritys, kurios ir yra tiesioginės bei pagrindinės prezidento veiklos, atsakomybės sritys. Beje, sėkminga užsienio politika ir saugumas taip pat prisideda prie ekonominio šalies klestėjimo.
Nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos Respublikos prezidentas skiria teisėjus, ambasadorius, kariuomenės vadą, generalinį prokurorą, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovus.
Vertinant kandidatus reiktų bandyti aiškintis, kokie žmonės bus skiriami į šias pozicijas: atsižvelgiant į jų profesionalumą, lojalumą valstybei ar viską lems pažintys bei asmeninės simpatijos?
Tokių svarbių institucijų vadovų skyrimas (kaip ir neįtikusių, nes asmeniškai nepatikusių atleidimas) nėra tik personalijų kaitos klausimas, bet visos institucijos darbo kokybės, efektyvaus veikimo bei autoriteto visuomenės akyse stiprinimas arba menkinimas.
Beje, tai Lietuvos problema, kad tiek svarbių institucijų, tiek ministerijų įvairių grandžių vadovais dažnai tampa savi. Tai ne tik demotyvuoja ir verčia ieškotis darbo kitur tikrai patyrusius ir gerus specialistus, bet ir neleidžia susiformuoti biurokratijai gerąja prasme.
Juk kol savi, proteguojamieji viršininkauja – kažkas dirba dvigubai, o pasitaikius progai – palieka instituciją. Su visa kompetencija, žiniomis bei patirtimi.
Būtent todėl vis dažniau stebime politikoje ir viešajame gyvenime iliuzionistų triuko analogus: kaip jie iš skrybėlės netikėtai ištraukia baltą triušį, taip viceministrais, įvairių institucijų, departamentų vadovais ištraukiami su ta institucija ir jos darbu nieko bendra neturintys asmenys. Tiesiog geri kažkieno pažįstami. Savi. Savotiški balti triušiai.
Aptarinėjant pretendentus į prezidento postą dėmesio nesulaukia kone nunykusi ir primiršta institucija – prezidento ar prezidentės sutuoktinis. Žinoma, žmonių, taip pat ir pretendentų į prezidentus, gyvenimas susiklosto įvairiai, tačiau prezidento rinkimai ne laikas ir vieta supratingumui, kad visaip gyvenime būna.
Juk ne veltui LR įstatymuose numatyta renta prezidento sutuoktinei ar sutuoktiniui; ir ji nebuvo skirta K.Brazauskienei. Nes buvimas valstybės vadovo žmona ar vyru yra rimtos pareigos, kurių ši ponia nėjo. Tačiau mūsų valstybės kūrėjai tikėjosi, kad tokios pareigos bus. Ir jos bus ne tik formalus pozavimas žurnalų fotosesijose.
Prezidento sutuoktinis ne tik pasmerkiamas viešumui, atsisako asmeninės karjeros bei ambicijų, bet jei yra išsilavinęs, protingas ir suvokiantis savo vaidmens reikšmę, gali nuveikti valstybės labui itin tiesų daug.
Prisiminkime p. Almos Adamkienės fondą ir jo labai konkretų indėlį gerinant sąlygas kaimo mokyklose. Tai ir geltonieji autobusiukai, ir pastatų remontai, iniciatyvos, kurias vėliau tęsė ir valstybė.
Tai, kaip p. A.Adamkienė gebėjo reprezentuoti mūsų valstybę užsienyje, bendrauti su galingiausių pasaulio valstybių vadovais, karaliais bei jų sutuoktiniais – nemažai prisidėjo prie teigiamo Lietuvos įvaizdžio užsienyje.
Pagrindinis klausimas būsimam prezidentui yra šis: ar kovotum ir žūtum už Lietuvą, jei prireiktų?
Juk pasaulio galingieji irgi žmonės, jie kalbasi neformalioje aplinkoje apie daugelį dalykų, kurie gali būti svarbūs ir valstybei. Neabejoju, kad tokie p. A.Adamkienės gyvenimo faktai, kaip gyvenimas pabėgėlių stovykloje, priverstinė emigracija padėjo daugelio šalių vadovams geriau suvokti Lietuvos skaudulius.
Tačiau, kai valstybės vadovas neturi sutuoktinio, išsilavinusio, protingo sutuoktinio – valstybės reikalai vienoje nematomoje, bet labai svarbioje srityje, asmeninių politikų santykių, draugysčių srityje, lieka neužmegzti. Ir galimybių veikti neformaliai – taip pat mažiau.
Šiandien nemažai kandidatų, norėdami pasirodyti patrauklūs rinkėjams, suprantantys jų kasdienybę ir rūpesčius, akcentuoja tas problemas, kurias spręsti prezidentas neturi jokio įrankio, o po išrinkimo – neturės ir laiko, bet kurias gali padėti įveikti būtent veikli, išsilavinusi ir protinga antroji prezidento pusė, pavyzdžiui, organizuodama įvairias labdaros iniciatyvas, jas viešindama, ir versdama politikus ieškoti sprendimų.
Istorinės atminties sklaida neformaliu, bet aukščiausiu lygmeniu – dar viena sritis, kur prezidento sutuoktinio vaidmuo būtų neįkainojamas. Bet atskiros analizės verta tema, kodėl mes taip nuvertiname aukščiausio lygio politikų sutuoktinio reikšmę, ir kodėl renkame tuos, kurie yra vieniši ar neturi stiprios asmenybės šalia.
Artėja rinkiminė kova. Bus daug klausimų ir atsakymų. Nugalėjusio – laukia penkeri metai ne tik Prezidento, bet ir Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado poste.
Kandidatų sulauks daug klausimų, tačiau, man rodos, pagrindinis šiandien yra šis: Ar kovotum ir žūtum už Lietuvą, jei prireiktų?
Mes turėjome vieną prezidentą, kuris sau prisiskyrė Tautos Vado titulą, tačiau atėjus išbandymo dienai spruko palikdamas tautą likimo valiai. Šiandien jo pavardė ant sviesto pakelio – su tokia gerove jis asocijuojasi.
Norėčiau prezidento, kuris sugebėtų žengti tegul ir nedidelį, bet teisingą žingsnį Lietuvos stiprinimo ir išsaugojimo link. Nes sutemos aplink mūsų valstybę dar neišsisklaidė.
