Lengva nebuvo. Jausmas panašus tarsi būčiau priversta klausyti už sienos vykstančių išgertuvių: viauksėjimai, cypavimai, šūkčiojimai džiaugiantis pačiais savimi...
Suprasti, kad viešai pademonstruotas nacistinis gestas sukels skandalą, proto nereikia. Tačiau, pasirodo, ne visiems. Tik tada, kai kilo viešas skandalas, buvusi politikė Asta Baukutė ir laidos vedėja Beata Tiškevič, kaip jau įprasta panašiais atvejais, suvebleno šabloniškus atsiprašymus, kad labai apgailestauja, tai neatspindi jų tikrųjų vertybių, tikėjosi, jog į eterį tas epizodas neprasprūs, nors laidos metu nereagavome niekaip, tačiau visam tam labai nepritariame etc. Kitas laidos vedėjas Arūnas Valinskas komentarų net nepateikė.
Greičiausiai minėtas atvejis iš tiesų tebuvo paprastas kvailumo, o ne nacizmo proveržis.
Tačiau štai čia ir norėtųsi stabtelėti. Už neapgalvotai parodytą nacių gestą kur kas pavojingesnis yra kvailumas. Tiesa, už jį nebaudžiama – baudžiamos tik kai kurios jo raiškos formos.
Nuo šiol visi televizininkai greičiausiai įsisąmonins, kad panašūs epizodai yra vengtini ir, tikėtina, jų daugiau nematysime – simpatijomis naciams ar antisemitizmu apkaltintas nenori būti niekas. Tačiau ar tai sustabdys idiotizmo tiražavimą?
Už neapgalvotai parodytą nacių gestą kur kas pavojingesnis yra kvailumas. Tiesa, už jį nebaudžiama – baudžiamos tik kai kurios jo raiškos formos.
Du buvę politikai lėkštoje laidoje, kur dalyviai prasčiokiškai krizena tik iš jiems patiems suprantamų juokelių, kiek per daug. Ypač turint omeny, kad vienas iš jų kurį laiką net buvo „vienu iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų“. Kas čia tokio? Juk abu buvę, o ir laida, jei ne nelemtas A.Baukutės išsišokimas, matyt, dar būtų sėkmingai gyvavusi. Tačiau politikų, net ir buvusių, šmėžavimas bulvarinio, pusiau bulvarinio formato ar tiesiog itin žemo lygio laidose pakerta ir taip prastą politikų įvaizdį.
Nuostabą kelia, kai Seimo nariai, kurie nėra nei populistai, nei kvailiai, filmuojasi įvairaus pobūdžio bulvarinėse laidose. Ar taip jie tikisi atrodysiantys labiau suprantami rinkėjams?
Nei savo reputacija, statusu ar intelektu jie neuždeda kokybės ženklo bulvarinei medijai, tačiau savąjį įvaizdį gerokai sumenkina – ne tik asmeninį. Politikai įsijausdami į klounų, šoumenų ir liaudies linksmintojų vaidmenį kažkodėl stebisi ir piktinasi, kai rinkimus laimi įvairiausi personažai.
Kad prie rinkėjų bukėjimo prisideda ir patys, kažin ar kuris išdrįs prisipažinti. Nors dalyvauja laidose, kurių kūrėjai žiūrovą vertina kaip menkaprotį, „prarysiantį“ viską, ką jam pasiūlys. Pasiruošimas laidai minimalus – akivaizdu, kad profesionaliausiai padirbėjo grimerės ir apšvietėjai, visi kiti – tokie „talentingi ir įdomūs“, kad žiūrovas turėtų būti laimingas galėdamas žvilgtelėti, kokius gi juokelius geba ekspromtu suskelti etatiniai „žymūs žmonės“.
Praėjo tie laikai, kai užteko sušmėžuoti televizijoje ar spaudoje, ir tai garantavo tapimą bent jau vienos dienos žvaigžde. Šiandien viena didžiausių pramoginės žiniasklaidos problemų – naujų, įdomių asmenybių trūkumas. Galima drąsiai teigti, kad ir artimiausiu metu jų ten ir neatsiras.
Televizijos laidų kūrėjai, nuvertindami žiūrovo intelektą, iš tiesų kasa duobę patys sau. Jei kažkada patekti į televizijos laidą buvo garbė, galimybė pasisakyti, tai šiandien bent kiek įdomesnis, intelektualesnis pašnekovas ilgai dvejos, užduos daugybę klausimų (kokia laida, kas dar dalyvaus, nes, tikėtina, pats jos nėra matęs) ir galiausiai pasakys „Ne“. Nes sėdėti televizijos studijoje šalia ekscentrikus vaizduojančių nevykėlių, kurie be klaidų negeba suregzti sakinio ir bendrauti paisydami elementarių mandagumo taisyklių, kažin ar norės tie, kas toje kvailybės mugėje savo reputacijos ir laiko neskandina.
Televizinis pramogų žanras yra paverstas paistalų, lėkštų juokelių ir susireikšminusių personalijų beprasmio kalbėjimo transliavimu, naiviai tikintis, kad kitoje ekrano pusėje esantys žmonės yra tiek kvaili ir juos pavyks apgauti, kad, jei televizija rodo, vadinasi, tai kažko verta. Sukurti gerą pramoginę laidą sunku, gerokai sudėtingiau nei reportažą iš įvykio vietos. Reikia nutarti, kokiai tikslinei žiūrovų grupei ji bus skirta, nuspręsti, koks laidos tikslas, pagaliau suburti talentingą komandą... Tačiau kam vargintis, jei televizijų vadovai sutinka transliuoti bet ką?
Kuo žemesnis televizijos „žvaigždučių“ intelektas – tuo didesnis pasitikėjimas savimi ir rėksmingesnis savo tiesų gynimas, išnaudojant visas viešumos galimybes. Atitinkama auditorija telkiasi aplink „šviesos“ nešėjus.
Jau girdžiu „geležinius“ televizinio pramogų verslo atstovų argumentus: 1. Jei nepatinka, niekas netrukdo išjungti televizorių. 2. Kokia visuomenė, kokie jos poreikiai, tokia ir televizija.
Tai socialiai neatsakingo verslo požiūris. Nes tie, kurie nežiūri televizijos, net nėra potenciali pramoginių laidų auditorija: yra tokių Lietuvos gyventojų, kurie ne tik nežiūri lietuviškos televizinės produkcijos, bet net namuose neturi televizoriaus. Tai dažniausiai jauni ir išsilavinę žmonės, kurie yra pakankamai pasiturintys, kad galėtų pramogauti kitaip: jie keliauja, lankosi kine ir teatre, turi egzotiškų hobių, perka knygas ir skaito naujienas internete keliomis užsienio kalbomis.
Tai kodėl, kai išsisukinėja tinginiai, kad reitingai ir poreikiai diktuoja tokį laidų lygį, jūs įsileidžiate juos į savo namų virtuves, svetaines ir miegamuosius ir leidžiate vogti brangiausią dalyką – savo laiką?
Tačiau didelė dalis Lietuvos gyventojų tiesiog neturi kitos pramogų alternatyvos. Nemažai žmonių yra apolitiški ir nuo skurdžios, nuobodžios kasdienybės yra pajėgūs „pabėgti“ tik į televizinių pramogų pasaulį. Ir ką jie ten randa? Tai tokio žemo lygio produkcija, kuri žiūrinčiam tarsi išrėžia: „tamsta idiotas“. Sakoma, kad 10 kartų žmogui pakartojus, kad jis yra kiaulė, vienuoliktąjį jis iš tiesų ims kriuksėti.
Mokslininkai yra darę bandymą su laboratorine žiurke, kuriai į smegenis buvo įtaisytas elektrodas, stimuliuojantis už pasitenkinimą atsakingą smegenų sritį. Kai žiurkė paspausdavo mygtuką, elektrodas suveikdavo ir ji patirdavo orgazmą. Eksperimentas baigėsi tuo, kad žiurkė pamiršo maistą, gėrimą ir miegą, kol bespaudydama mygtuką padvėsė.
Panašu, kad šiandienos lietuviškos pramoginės televizijos laidos savo piliečių kritiniam mąstymui, kultūriniam išprusimui, etiketo išmanymui ar pagaliau humoro jausmui turi tokį pat poveikį, kaip tas elektrodas žiurkei.
Antrasis argumentas, kad televizija tik atspindi egzistuojančius poreikius, yra išlepusio ir tingaus verslininko požiūris, kuris nejausdamas rimtos konkurencijos į rinką tiekia tas pačias prastas prekes ir nesivargina savo klientų supažindinti su aukštesnės klasės produktais. Juk vis tiek perka! O nemokantys užsienio kalbų ir ribotų finansinių galimybių neturi kito pasirinkimo.
Ar jūsų toks požiūris neįžeidžia? O jei kas nors ateitų į jūsų namus purvinais batais, o į šventę – be drabužių ir pasiteisintų, kad neturėjo galimybių? Tai kodėl, kai išsisukinėja tinginiai, kad reitingai ir poreikiai diktuoja tokį laidų lygį, jūs įsileidžiate juos į savo namų virtuves, svetaines ir miegamuosius ir leidžiate vogti brangiausią dalyką – savo laiką?
TAIP PAT SKAITYKITE: Laura Kešytė: Visų mūsų kasdienybėje yra šiek tiek Hitlerio
