Nors jis man visada rėžia ausį – tiek tada, kai jį girdėdavau pati, tiek dabar, kai girdžiu jį kartojant mano vaikams.
Ar tikrai vaikai turi augti mokomi klausyti savo tėvų? Vėliau auklėtojų, mokytojų, dėstytojų?
Jei vaikų auginimą ir auklėjimą suvoksime kaip ekstremalių situacijų čia ir dabar sprendimą – tada taip. Taip, negalima viduržiemį išleisti vaiko su vasariniais batais, leisti žaisti su ugnimi ar bėgti į gatvę.
Kai kuriose situacijose vaikus būtina stabdyti, drausminti. Bet... tai nėra auklėjimas, tai tik reakcijos į konkrečias momentines aplinkybes.
Gaila, kad daugelis suaugusiųjų besisukdami darbų karuselėse taip ir nepastebi, kad vaikai užauga, o visas jų santykis su jais taip ir liko įkalintas tarp „galima“ ir „negalima“.
Tačiau vaikystė – laikas, kai formuojasi žmogaus asmenybė. Žmogaus, kuris vieną dieną ne tik paliks tėvų namus, bet ir turės auginti savo vaikus, bendrauti su kitais žmonėmis, prisidėti prie savo valstybės gyvenimo ar jį aktyviai kurti.
Ar paklusnumas yra vertybė? O gal svarbu tos vertybės, kurios yra įdiegtos klausantis pasakymų, pamokymų, nurodinėjimų?
Jei viskas būtų taip paprasta, ko gero, negirdėtume pasenusių tėvų aimanų, kad „teisingai auklėjau, nieko bloga nemokiau, bet manęs neklausė ir štai kas atsitiko...“ Suprask, visos bėdos dėl neklusnumo.
O gal dėl auklėjimo? Ir būtent dėl reikalavimų paklusti? Juk, kaip žinia, daugelis vaikų, ir net suaugusiųjų, tyrinėja gyvenimą bei pasaulį, ir uždraustas vaisius visiems atrodo saldesnis, todėl kiekvienas draudimas tėra pagunda patikrinti, o kas gi atsitiks, jei jį sulaužysiu?
Vaiką norisi apsaugoti, išmokyti, įdiegti svarbiausias vertybes ir matyti, kaip jis auga laimingas.
O kaip gi tai pasiekti? Sudėtingas, bet ne retorinis klausimas. Juo labiau, kad būti tėčiu ar mama nėra lengva, gimus vaikams, rodos, pasikeičia visas pasaulis ir iškyla begalės klausimų. Ir jei vaikui mama ir tėtis atrodo patys geriausi ir protingiausi, tai daugelis tėvų taip nesijaučia – juos kamuoja ir nerimas, ir abejonės.
Paklusnūs žmonės tampa paklusnia, nemąstančia minia.
Juk ne vaikas su tėvais, bet tėvai su vaiku kuria santykį. Ir visa atsakomybė, kokiu žmogumi užauga jų atžala, yra tėvų. Žinoma, totalitarinėse sistemose, iš kurios ir mes ateiname (ir panašu, kad nežinodami, ką veikti su laisve, gręžiamės ir vėl atgal) negalima nuvertinti ir valstybės vaidmens.
Ar tėvai žiūri į vaiką kaip asmenybę, ar savo nuosavybę? Požiūrio skirtumai lemia ir auklėjimo skirtumus.
Paklusnumas – vertybė tik tuo atveju, jei norime, kad užaugtų niekam į akį nekrentantis mažas žmogus. Tokia prisitaikymo bei išlikimo strategija Lietuvoje pasiteisino ir todėl gana paplitusi. Per karus, okupacijas, sukilimus, tremtis pirmiausia buvo naikinami tie, kurie labiausiai matomi dėl savo darbų, iniciatyvų, talentų ar pažiūrų.
Gebėti išlikti nepastebėtam, niekam neužkliūti – reiškė tiesiog didesnę tikimybę išgyventi karo ar nelaisvės sąlygomis. Tokia mūsų istorija, tokia per kartų kartas įgyta patirtis. Juk užkariautojai pirmiausia reikalaudavo paklusnumo.
Beje, dabar, kai Lietuva yra nepriklausoma, manau, viena iš valdžios ir piliečių konfrontacijos, nepasitikėjimo, nepagarbos priežasčių ir yra kone maniakiškas valdančiųjų noras drausti, kontroliuoti ir nurodinėti tokiose piliečių gyvenimo srityse, kurios tradiciškai yra asmeninio pasirinkimo, asmeninės atsakomybės sfera.
Todėl, kai tėvai reikalauja iš vaiko paklusnumo, jie projektuoja jo gyvenimą būsimai nelaisvei. O ji būna įvairi: vieni patys save įkalina nelaimingos santuokos gniaužtuose, kiti – vergiškuose darbo santykiuose, dar kiti – nekvestionuoja valdžios siekio uzurpuoti konstitucines teises bei laisves.
Paklusnūs žmonės tampa paklusnia, kritiškai nemąstančia minia. Ir todėl lengvai valdoma.
Tėvų užduotys yra įdiegti vaikui vertybinę sistemą ir išugdyti sąžinės balsą.
Neabejoju, kad atsiras prieštaraujančių, jog paklusnumo ugdymu siekiama visai kitų, labai kilnių tikslų, pavyzdžiui, šeimoje taip išmokstama gerbti tėvus – laikytis tam tikrų moralės bei etikos normų, mokytis, sveikai gyventi, valstybė irgi reikalauja paklusnumo tik viešo gėrio ir tvarkos vardan.
Tačiau jei norime, kad mūsų vaikai užaugtų protingi, atsakingi, kritiškai mąstantys dori žmonės, kuriems ne tik vieną dieną teks priimti sprendimus ir tvarkyti savo gyvenimus, bet ir gali tekti priešintis kokiam nors blogiui, kad ir po labai patrauklia paklusnumo įstatymui ar valdžiai kauke, tėvams tenka kur kas sudėtingesni uždaviniai nei pasakyti, kas yra gera ir bloga, bei reikalauti to laikytis.
Manau, kad tėvų užduotys yra dvi: įdiegti vaikui vertybinę sistemą ir išugdyti sąžinės balsą. Ir džiaugtis matant, kaip auga ne paklūstantys, bet mąstantys žmonės. Juk vieną dieną tėvų nebeliks šalia ir tik laisvas žmogus žinos, kaip gyventi.
Vertybių sistema dėliojasi pamažu, su kiekvienais metais, su kiekviena patirtimi suvokiant, kas ir kodėl svarbu, kur prasideda ribos, kurių peržengti nevalia. Dažniausiai tai pavyksta tada, kai vaikas auga laimingas, o jo tėvai yra vedliai per gyvenimą, o ne kontroliuojantys prižiūrėtojai.
Įdomu, kad daugelis tėvų lengvai ir paprastai imasi bausti vaikus, užuot leidę jiems išgyventi klaidingo veiksmo pasekmes.
Nes paklusnūs vaikai leidžia atsikvėpti. Nereikia galvoti, spręsti begalės sudėtingų situacijų. Dar – galimybė parodyti savo valdžią, pasijusti svarbiu ir reikšmingu bent vienoje gyvenimo srityje. Pademonstruoti aplinkiniams, kad vaikai „nedaro gėdos“. Ir užsidėti „pliusą“ – auklėju.
Tėvų visažinystė yra ne kas kita kaip didžiulė saviapgaulė bei puikybė.
Ne vaikas su tėvais, bet tėvai su vaiku kuria santykį.
Bet juk vaikai nėra kvaili. Jie labai anksti pastebi ir tėvų nenuoširdumą, ir nežinojimą, ir balso ar rankos kėlimą tada, kai tėvai tiesiog nežino, kaip elgtis.
Ir tada jie ima prieštarauti, elgtis kitaip nei moko tėvai. Vieni tai daro vaikystėje, kiti suaugę. Kartais jie dėl to tampa laimingesni, kartais – ne.
Kai mylėdami vaikui padovanojame atradimo džiaugsmą, jis auga ieškodamas, kurdamas, klausdamas. Ir vis atsigręždamas į mus.
