Vėlinių ir Helovino priešprieša nėra tik paprasta skirtis į savas ir svetimas tradicijas.
Globalėjančiame pasaulyje ne atsitiktinai žmonės vienas tradicijas ir toliau puoselėja, kitas pamiršta, perima svetimas. Nes tradicija gyva ir prasminga tol, kol atliepia mūsų dvasinius poreikius. Kokie jie dabar?
Tūkstantmečius toje pačioje žemėje gyvenančios žemdirbių tautos savo mirusiųjų paprastai nebijo. Mitai, tikėjimai ir papročiai persipina įvairiai, tačiau iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį. Tokia yra ir lietuviškoji pasaulėjauta.
Kartą per metus mums reikia pabūti su tais, kurie mus mylėjo, augino, saugojo. Tuos, kurių nematėme ir nepažinome, bet kurių dėka esame. Mums reikia juos prisiminti. Uždegti žvakes. Galbūt pajusti jų sielų prisilietimą.
Kai kultūra ima formuotis naujoje teritorijoje, ant užkariautos, užgrobtos, svetimos žemės, natūralu, kad ten besiilsintys svetimi protėviai neatrodo nei draugiški, nei saugantys ar globojantys, veikiau, priešingai, grėsmingi, gąsdinantys ir kerštaujantys. Todėl su svetimais mirusiais būti nesinori. Jų dvasios gąsdina. Juos reikia vyti užsidėjus kaukę, kad nebūtum atpažintas. Juk nesi savas – esi įsibrovėlis ar jo ainis. Tai ir yra Helovino esmė. Būtent todėl ji ir populiari ten, kur gyvena palyginti jaunos tautos.
Todėl prekybos centruose išdėlioti moliūgai gal ir taps vieno vakaro pramoga dar nesuaugusiems paaugliams, tačiau dauguma jų jau kitą vakarą degins Vėlinių žvakeles ant artimųjų kapų.
Helovinas, kaip baimės ir paniekos mirusiems forma, skverbiasi į mūsų kultūrą ne iš barų ir parduotuvių.
Juk tai stribų, išdavikų, kolaborantų ainiai negali ramiai pasitikti tamsiausio metų laiko, kai gyvieji ir mirusieji susitinka trumpai akistatai, tegul ir įsivaizduojamai. Juos gąsdina tie, kurie net ir mirę nėra nugalėti. Ir net atgulę žemėje, bevardžiuose kapuose jiems atrodo grėsmė, nes ant kiekvieno antkapio gali būti užrašytas žodis – Lietuva.
Neturintiems santykio su savo protėvių žeme nei joje besiilsinčiais belieka virsti Helovino pamėklėmis ir tikėtis, kad pavyks išgąsdinti tuos, kuriems jos jaučiasi svetimos.
Neatsitiktinai visų gąsdintojų taktika vienoda – norint žmones įkalinti baimėje reikia pirmiausia sunaikinti tai, kas teikia jiems stiprybės. Palaužti, sumenkinti, sunaikinti pačius geriausius. Sovietiniai okupantai taip ir elgėsi.
Būtent taip galima interpretuoti R.Vanagaitės išpuolį prieš šviesios atminties A.Ramanauską Vanagą. Jai, ir daugybei panašių, jis net ir dabar, net iš Anapus tebekelia baimę ir siaubą. Siaubą, kad net ir mirtis nesunaikina laisvės. Net ir žiauriai nukankintas jis tebėra gyvas.
Neatsitiktinai visų gąsdintojų taktika vienoda – norint žmones įkalinti baimėje reikia pirmiausia sunaikinti tai, kas teikia jiems stiprybės. Palaužti, sumenkinti, sunaikinti pačius geriausius. Sovietiniai okupantai taip ir elgėsi. Jų ideologiniai įpėdiniai, neturėdami jėgos monopolio, naudojasi visomis priemonėmis, kurias teikia demokratinė santvarka ir asmens laisvė. Paradoksas – tai dalykai, kuriuos ir gynė už laisvę kritę.
Bet ar galima išgąsdinti sielą to, kuris matė ir patyrė visus pragaro ratus? Belieka užsidėti moliūgo galvą, į tuščias akis įsistatyti žvakes ir gąsdinti savimi.
Kita vertus, galbūt pamėklėms tik tiek ir belieka – juk pažvelgusios į savo sielos veidrodį jos gali išsigąsti pačios savęs. Todėl geriau ten nežiūrėti.
Manau, gyvenime atsitiktinumų nebūna. Partizano, kurio slapyvardis Vanagas, atminimą niekina moteris, pavarde Vanagaitė. Būtent dabar. Ne prieš Kalėdas ar Velykas, bet prieš laiką, kai mirę ateis pabūti su gyvaisiais.
Ir vėl apninka mintys apie Heloviną ir šmėklas. Neatsitiktinai daugelyje kultūrų tamsiausias metų laikas yra susitikimo su mirusiais, o kartu ir savo gyvenimo peržiūros laikas – akistata su amžinybe. O gal nebūtimi?
Ar ji baisi? Atsakymas yra žvakės liepsnelės įžiebimas arba apsirėdymas vaiduoklio kauke – tiesiogine ar perkeltine prasme.
Tikėjimas ir švari sąžinė įžiebia šviesą, viltį; baimė išnykti, baimė, kad ten nieko nėra, kartais paverčia žmones pabaisomis arba... dideliais Helovino moliūgais. Jie matomi iš toli, jų akys šviečia, bet baigiasi šventės ir iš jų lieka tik puvėsiai.
Ar pagalvojote, kodėl dauguma pamėklių, baisių, gąsdinančių anapusinio pasaulio būtybių yra moteriškos lyties? Labiausiai atstumiantys yra tie dalykai, kurie iškreipia pačius švenčiausius ir tauriausius. Kaip nėra nieko gražesnio už moterį, kaip gyvybės skleidėją, taip baisiausias jos antipodas yra šmėkla – giltinė. Juk ir pats pragaro valdovas kažkada buvo gražiausias iš angelų.
Labai helovyniškai nuskambėjo pastarųjų dienų skandalai. J.Statkevičius prikalbėjo propagandinei televizijai apie sunkumus gyvenant Lietuvoje. Gal jam tikrai baisu, kai valstybė kolekcijų pristatymams skiria per mažai pinigų? Nors greičiausiai, jis kaip ir R.Vanagaitė, paprasčiausiai tikėjosi primityviausiu būdu atkreipti dėmesį į savo projektą ir papildyti savo banko sąskaitą. Nieko vertybiška – tik pinigai. Dar – žinomumas.
Bet kokios iškalbingos diskusijos vyko po to. Viena žinoma menininkė pareiškė, kad „Juozas yra geriausia, kas galėjo nutikti mažam mūsų kraštui”, o „kiekvienas, išdrįsęs drąsiai išsižioti „Juozai, varyk lauk iš Lietuvos“ ir pabandęs klijuoti jam nors menkiausią etiketę, yra eilėje prie šiukšlių dėžės. Istorijos šiukšlių dėžės.“
Taigi, tas noras išgarsėti, įsiamžinti, patekti į istoriją. Turtus, valdžią, žinomumą pasiekę dažnai imasi ieškoti bajoriško kraujo, veržiasi į politiką ar bent gyvenimo būdo žurnalus, nes kuo didesnė tuštuma viduje, tuo stipresnis noras įsiamžinti – jei ne istorijos vadovėlyje, tai bent kokio nors glamour leidinio puslapiuose.
Žmogus, koks ateistas bebūtų, vis tiek ilgisi nemirtingumo, svajoja bent jau palikti pėdsaką istorijoje.
Ar ne vaiduokliškai skamba diskusijų argumentas: „o kas gi tu esi toks, kuo žymus, kas tave pažįsta, žino užsienyje“. Suprask, įžymybės statusas suteikia tam tikrų indulgencijų. Daro vertingesniu? O gal tik labiau matomu?
Manau, kad nuostabiausias dalykas, nutikęs Lietuvai, yra tai, kad mes esame žiemkenčių kraštas. Pilkų, į akį nekrentančių, bet gyvybingų, iš kurių pavasarį ir vėl ims dygti želmuo. Daugybė niekam nežinomų, paprastų žmonių, kurie yra šios žemės dalis, saugo istorinę atmintį, kalbą – ir tai yra Lietuva. Ir mūsų atrama – tokiais pat pilkais, dažnai jau su žeme sulygintais kapais atgulę mūsų protėviai.
Šį vėlyvą rudenį skraidė daug Helovino šmėklų. Bet vėlu ir joms. Lietuvoje – Vėlinės.
Kai mes visi per Vėlines lankysime savo artimųjų kapus, degsime žvakutes ir ant jų, ir ant laisvės kovotojų ar pamirštų, nežinomų kapų, galbūt iš tiesų labai trumpą akimirksnį mes susitiksime su jų vėlėmis tame pačiame laiko ir erdvės taške. Ir pajusime ramybę. Liūdesį, sumišusį su džiaugsmu. Dėkingumą. Ilgesį. Laimę. Nes tą akimirką būsime ne vieni – kartu su išėjusiais.
Purvino šmeižto upė tebuvo tik pamėkliškas Helovino šmėklos klyksmas. Mes visi, gyvi ir mirę, esame čia – Lietuvos žemėje, po jos aukštu dangumi ir degdami liepsneles teigiame gyvenimą. Mes nebijome savo mirusių. Ir kai vieną dieną iškeliausime pas juos atgulę tokiais pat pilkais kauburėliais, tebūnie geriausias mūsų būties įprasminimas, kad po daug daug metų kas nors degdamas žvakelę ant nežinomo kapo pasakys kaip kad mes dabar: čia – Lietuva.
