Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Regina Statkuvienė: Žmogiškojo orumo beieškant: priekabiautojas ir auka

Po pasaulį pasklidus grotažymei #metoo seksualinio priekabiavimo tema tapo numeris vienas kone visoje žiniasklaidoje.
Regina Statkuvienė
Regina Statkuvienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Pažiūrėkime į daugumą nuskambėjusių pasakojimų. Tai variacijos tema – H.Weinsteinas ir jo aukos. Priekabiautojas, žinoma, jis – vyras. Aukštesnio socialinio statuso. Vyresnis. Gašlus. Ji – mergina ar moteris. Jauna. Naivi ir nepatyrusi, į pasaulį žvelgianti per rožinius akinius. Jos karjera priklauso nuo jo – įtakingo priekabiautojo, taigi nepadorus elgesys ilgai nebuvo paviešintas. Dar bijota visuomenės reakcijos – nes ji linkusi kaltinti pačią auką.

Taigi, pažiūrėkime ką ledkalnio viršūnė #metoo slepia ir giliai po vandeniu. Tai ne tik garsiai nuskambėjusios istorijos. Seksualinis priekabiavimas – tik viena iš smurto formų. Jei jos sprendimas apsiribos tik garsia užuojauta aukoms bei priekabiautojų viešinimu bei pasmerkimu, dar nekaltumo prezumpcijos pakeitimu kaltumo – kai bet kuris apkaltintas seksualiniu priekabiavimu turės įrodyti, jog taip nėra, ir bus imta kovoti su vyru seksizmu net pasakose įžvelgiant priekabiavimą (taip, miegančioji gražuolė jau kai kurių vakariečių, save vadinančių kovotojomis už moterų teises, taikinys, nes princas ją bučiuoja miegančią ir negalinčią pareikšti protesto), tai bus įtvirtinti nauji stereotipai, kurie nė kiek nepakirs pačių problemos šaknų.

O ką daryti jaunam vyrui, kurį nesivaržydama ima glostinėti senstanti, gašli vadovė?

Pirmasis stereotipas – priekabiauja vyrai. Vis dažniau prabyla nuo vyrų nukentėjusios moterys. Bet ar priekabiauja tik išskirtinai vyrai? Nėra statistikos, tačiau akivaizdu – tarp abiejų lyčių esama ir aukų, ir priekabiautojų.

Jei viršininkas nepadoriai ima grabinėti darbuotoją, ji gali smogti antausį – ir kolegų bus suprasta, nors su pareigomis gal ir teks atsisveikinti. O ką daryti jaunam vyrui, kurį nesivaržydama ima glostinėti senstanti, gašli vadovė? Arba studentui, kuriam nepadorias užuominas laido dėstytoja, nes įsivaizduoja, kad naktis su ja – tai papildomas prizas prie išlaikyto egzamino?

Priekabiautojais negimstama. Viena mano jaunystės laikų bičiulė ilgą laiką gyveno Pakistane. Ir anaiptol ne visada ji gailėdavo po juodais audeklais paslėptų moterų: „Moterų padėtis ten tikrai nepavydėtina, bet tu net neįsivaizduoji, ką patiria toje šalyje vyrai, jei jie veda smurtaujančią moterį iš įtakingesnės šeimos. Atgal trenkti jai negali, nes jos giminaičiai atkeršytų, skųstis irgi – sulauktų visuotinės paniekos ir pasmerkimo, kad negeba susitvarkyti“.

Fizinis smurtas palieka aiškiai matomas žymes, todėl jį įrodyti paprasčiau. O psichologinis? Jis ne tik žaloja suaugusius, bet ir užaugina smurtautojus ir aukas. Jie ateina iš vaikystės, kai mama ar tėtis namuose išliedavo savo neigiamas emocijas vienas ant kito ar ant vaikų. Kartais smūgiais, kartais stumtelėjimais, purtymais, kratymais, šauksmais, gąsdinimais, grasinimais...

Būtent ten ir tada vaikai – tiek berniukai, tiek mergaitės, išmoksta arba susitaikyti su smurtu, jį kęsti, jo bijoti, nes jei mama ar tėtis jį taip baudžia, vadinasi, jis to vertas... arba patys tampa savo tėvų kopijomis ir stengiasi gyvenime įsitvirtinti tokiais būdais, kokių juos išmokė artimiausi žmonės.

Antras stereotipas – aukos tyli, nes visuomenė jas smerkia. Bene pagrindinis argumentas, kuriuo remiasi aukos – baimė. Iš tiesų, kodėl žmonės bijo prabilti apie patiriamas priekabes ar smurtą? Juk jie nekalti! Kodėl jie kalba nerausdami apie išties gėdingus dalykus? Pavyzdžiui, kad pažeidė kelių eismo taisykles, vairavo išgėrę? Juk čia aiški asmeninė kaltė, neišmanymas ar žioplumas.

Išskirčiau dvi priežastis. Pirmoji jau paminėta aukščiau – tai iš vaikystės atsineštos patirtys, kai žmonės mano nusipelnę netinkamo elgesio, nes vienas iš tėvų ar abu juos žemino. Taigi, prabilti apie patirtą priekabiavimą jiems tolygu pripažinti savo kaltę. Tegul ir tariamą.

Antroji – vis labiau reliatyviomis tampančios moralės normos mūsų kultūroje. Doros supratimas darosi subjektyvus, tie patys reiškiniai gali būti ir šlovinami, ir smerkiami, priklausomai nuo stebėtojo pozicijos.

Taigi, prabilti apie patirtą priekabiavimą jiems tolygu pripažinti savo kaltę. Tegul ir tariamą.

Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai. Žiniasklaidoje apstu informacijos apie gražias garsenybių meilės istorijas, kurios iš kito pasakotojo lūpų skambėtų kaip šeimyninės dramos, melo ir išdavystės istorijos. Arba, nepilnamečių lytiniai santykiai. Viena vertus, juos draudžiantys tėvai vertinami kaip konservatyvūs, atsilikę nuo laikmečio realijų, tačiau jei paauglys ima bendrauti su pilnamečiu – situacija automatiškai tampa nusikalstama.

Anksčiau žmonių elgesį labiau veikdavo religija, bet silpstant jos įtakai toleruotino elgesio ribos vis labiau plečiasi, kol atsimuša į įstatymus.

Brandžiose visuomenėse, kur dominuoja sveikas protas, žmonės yra įvaldę nerašytas gero tono taisykles ir jų paisydami jaučiasi patogiai. Flirtas, komplimentai – pilkai kasdienybei suteikia daugiau spalvų, pakelia nuotaiką, sustiprina pasitikėjimą savimi. Kartu yra žinomos, ribos, kurių peržengi įstatymai nedraudžia, bet neleidžia išsilavinimas ir padorumas.

Kai dingsta vidiniai stabdžiai bei padorumas arba susiduria daug kultūrų su labai skirtingu požiūriu į lyčių santykius, tenka kurti naujas taisykles. Bene šviežiausia tokio pokyčio iliustracija – seksualiniu priekabiavimu kaltinami asmenys turi įrodyti, jog jie to nedarė, nors nei įtariamiems kūno sužalojimu ar mokesčių slėpimu toks imperatyvas nenumatytas.

Akivaizdu, kad Vakarų visuomenėse vyksta kultūriniai pokyčiai ir gali tekti reguliuoti net tarpasmeninius santykius, kas anksčiau buvo sunkiai įsivaizduojama.

Akivaizdu, kad Vakarų visuomenėse vyksta kultūriniai pokyčiai ir gali tekti reguliuoti net tarpasmeninius santykius, kas anksčiau buvo sunkiai įsivaizduojama. Paradoksalu, tačiau kuo labiau kalbama apie moterų apsaugą nuo smurtaujančių, priekabiaujančių vyrų, tačiau ignoruojamos priežastys, kurios žmones skatina netinkamai elgtis, tuo labiau įtvirtinama lyčių segregacija. Tačiau ji nesprendžia problemų. Tuo galima įsitikinti stebint tokias šalis kaip Iranas ar Saudo Arabija.

Atskiri metro vagonai, kad moterys jaustųsi saugios, nepagerina jų padėties, nes kultūrinės normos atmeta galimybę, kad santykiai tarp lyčių gali būti lygiaverčiai, pagarbūs ir nebūtinai turintys seksualinę potekstę. Europoje atsirandantys sporto klubai tik moterims irgi yra požymis, kad po moterų teisių apsaugos šūkiais žengiama lyčių segregacijos link. Tai paprastesnis sprendimas nei pakeisti daugelio atvykėlių kultūrines nuostatas.

Trečias stereotipas – trūksta lytinio švietimo. Šiandien dauguma pradinukų neblogai išmano žmogaus anatomiją bei fiziologiją, apstu įvairios informacijos apie lytinius santykius, kontracepciją ir kažin, ar rastume paauglį, kuris neturėtų šių žinių. Tačiau ne tik jaunimui, bet ir daugeliui suaugusiųjų labai trūksta supratimo apie lyčių psichologinius skirtumus, žmogaus dvasinę raidą skirtingais amžiaus tarpsniais.

Tikroji problema – nepagarba žmogaus orumui taip įaugusi į mūsų kasdienybę, kad daugelis jos net nepastebi.

Ir tai dar viena priežastis, kodėl formuojasi priekabiautojo ir aukos sindromai.

Bene geriausiai santykis su kitu atsiskleidžia vadinamosiose viešose intymiose erdvėse. Ar pastebėjote, kaip elgiasi moterys (nežinau, ar tai taikytina ir vyrams), pavyzdžiui, vandens pramogų parkų drabužinėse, kur nėra atskirų persirengimo kabinų ir mamos atsiveda mažus vaikus? Įvardinčiau kaip preliudiją į seksualinį priekabiavimą, nes vaikščioti neprisidengus ir demonstruoti nuogą kūną vaikų akivaizdoje yra nepadoru. Tai gali žeisti ir traumuoti. Net jei tai ir persirengimui skirta vieta, ji nėra asmeninis miegamasis ar dušas. Koks procentas žmonių tai supranta?

Iš tų laikų ateina ir „elitinis“ gyvenimo būdas – medžioklės su pirtelėmis, dabar transformavęsis į įvairius pasilinksminimus su daug svaigalų ir nevaržomo sekso.

Lietuvoje senąją dorinę kultūrą pažeidė sovietmetis. Pirmiausia buvo nuasmenintas ir suvulgarintas žmogaus gimimas sugrūdant motinas į bendras palatas – gimdykite kolektyviai. Nepajėgiu įsivaizduoti, ką turėjo patirti tos kartos moterys.

Panašaus požiūrio gydymo įstaigose apstu ir šiandien. Mano draugei buvo įtartas onkologinis susirgimas, ji buvo operuota Vilniaus Santariškių klinikose. Ji pasidžiaugė medikų profesionalumu, bet su siaubu pasakojo apie sąlygas pooperacinėje palatoje. Švaru ir tvarkinga. Bet ligoniai nėra net atskirti širmomis. Taigi, visus gamtinius reikalus kol negalima kilti iš lovos tenka atlikti kitų akivaizdoje. Ar tai nėra žmogaus orumo menkinimas?

Iš tų laikų ateina ir „elitinis“ gyvenimo būdas – medžioklės su pirtelėmis, dabar transformavęsis į įvairius pasilinksminimus su daug svaigalų ir nevaržomo sekso. Tokioje aplinkoje sudėtinga pasakyti, kada apsirijimas, girtuoklystė ir paleistuvystė iš savanoriško kūno geidulių tenkinimo virsta prievarta prieš kitą.

Gyvenimas ima priminti važiavimą greitkeliu, kai nežinia, kada ir kas išnirs iš posūkio. Kartais net važiuodamas leistinu greičiu gali susidurti su isteriškai mirksinčių ir praleisti reikalaujančių vairuotojų agresija, kartais net ir pažeisdamas taisykles gali sulaukti suokalbiško kitų vairuotojų palaikymo ir ženklo, kad už kampo budi policija.

Norėčiau pasidalinti seno vairavimo instruktoriaus, kuris mokė mane, patarimais. Galima suprasti ir tiesiogiai, ir įžvelgti daug perkeltinių prasmių.

Pirmas jo perspėjimas buvo toks: „jokių staigių stabdymų, „rovimo“ iš vietos ir kitokio nepagarbaus elgesio su mano automobiliu. Prašau jį tausoti. O kai kartą pasitikslinau: „ar mano kelias pagrindinis?“, gavau dar vieną puikią ir vairavimo, ir gyvenimišką pamoką: „Tokios sąvokos, kaip pagrindinis kelias nėra ir nebus. Kitus automobilius vairuoja ne tik geri vairuotojai, važinėja ir išgėrę, apsvaigę, neišmanėliai su nupirktomis teisėmis, kelių chuliganai... tegul policija, žinoma, juos gaudo, gali apie juos pranešti ir pati, bet vairuodama nepasitikėk niekuo, tik savimi. Ir dar. Niekada nesielk, kaip kiti vairuotojai – vadovaukis kelio ženklais ir sveiku protu.“

TAIP PAT SKAITYKITE: R.Statkuvienė. Ačiū P.Urbšiui. Tai pakalbėkime apie nėštumą ir embrionus

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos