Esame įpratę pasitikėti viešosios nuomonės apklausų duomenimis, karštai diskutuojame apie eilinius reitingų pokyčius. Žvelgdami į hierarchiškai išrikiuotus politikus bei politines partijas, laikome tai neklystamu esamos situacijos atspindžiu, kuriam teikiame išskirtinę reikšmę. Neabejojame, kad žinodami mums pateiktą pokyčių dinamiką, esame pakankamai informuoti ir galime kontroliuoti padėtį.
Gal nuskambės keistai, tačiau visuomenė, mano manymu, yra paversta apklausų įkaite. Politikų rungtynės dėl reitingų, populiarumo rodiklių karštligė, kurią visais įmanomais būdais skatina ir eksploatuoja žiniasklaida bei viešųjų ryšių specialistai, tampa bene svarbiausiu aptarimų objektu, kaitinančiu emocijas, tačiau maskuojančiu tikruosius interesus. Iš esmės tai politikų, politinių partijų bei kitų struktūrų eksponavimo viešumoje industrija, nulemianti rinkimų rezultatus, nuteikianti visuomenę, kad palaikytų arba atmestų valdžios priimamus sprendimus. Imama reitinguoti net visą įvairialypį politikos procesą, atveriant arba užkertant kelius į sėkmę. Be reitingų, deja, dažnai jau nebepajėgiama įvertinti esamos situacijos, suvokti pokyčių, įžvelgti tendencijų. Bet ar tikrai visuomenė yra stipri ir psichologiškai sveika, jeigu ją taip lengva įtikinti reitingų rezultatais, jeigu tiek politikus, tiek save pačią ji vertina pagal įvairių sociologinių tyrimų suvestines, kartais prieštaraujančias tarpusavyje?
