Prezidentės deleguotas VRK narys Vincentas Vobolevičius, šią vasarą aiškindamas, kodėl, jo nuomone, ne visas pagal Ramūno Karbauskio scenarijų sukurtas, Ramūnui Karbauskiui priklausančio „Agrokoncerno“ finansuotas serialas „Naisių vasara“, o tik kai kurie epizodai yra politinė „valstiečių“ lyderio ir jo partijos reklama, nurodė, kad ištisi serialo sezonai (nuo 2009 m. iki 2015 m.) nepakėlė LVŽS rezultatų nei Seimo, nei savivaldos rinkimuose.
„Milijonieriai turi įdomių būdų leisti laisvalaikį – kas medžioja krokodilus, o kas rašo scenarijus filmams, kuriuos remia jų valdomos bendrovės“, – ekscentriškiems turtuolio polinkiams ir kūrybinei agroverslininko saviraiškai šį ilgamečių R.Karbauskio investicijų sumanymą priskyrė VRK pirmininkės pavaduotojas.
O štai pirmasis serialo režisierius Saulius Balandis jokios egzotikos šioje investicijoje nemato: „Dar kartą sakau – nemokamai tie žmonės nieko nedovanoja. Viską, ką daro, jie daro kryptingai. Investuodami pinigus jie mato perspektyvoje sau iš to naudą. Mano galva, taip yra.“
Išties, Naisių populiarintojo kelias į Lietuvos politikos aukštumas buvo ilgas ir iki serialo, ir jį pradėjus transliuoti. 2009 m. iš Kazimiros Prunskienės perėmęs partijos vairą R.Karbauskis 2012 m. neatvedė frakcijos į Seimą.
Nepadėjo nė serialas, nė gimtinės vardo sūriai, nė šeimos festivalis Naisiuose, nei „žemdirbių“ partijos vardo papildymas miestiečius vilioti turinčiu „žalumu“. Savivaldos rinkimuose 2011 m. ir 2015 m. „valstiečiai“ taip pat nepakartojo 2000 m. pavasario sėkmės, kai jauno verslininko, Rusijos koncerno „Acron“ atstovo Lietuvoje vadovaujama partija tapo antroji pagal laimėtų mandatų skaičių savivaldybėse.
Tada, kitą dieną po rinkimų, ko gero, pirmą kartą gavęs aukštą nacionalinės politikos tribūną, R.Karbauskis paskelbė, kad reikia 10–15 metų stabdyti Lietuvos stojimą į ES, lėtinti pasirengimą narystei NATO. Nežinia, ar dėl tokių vado pareiškimų, bet tų pačių 2000 m. rudenį valstiečių partija Seimo rinkimuose jau liko tik šešta, jos sąrašas į Seimą nepateko. Štai to išmėginimo nesėkme metu ir paaiškėjo, kad milijonieriui R.Karbauskiui politika yra įdomus ir naudingas laisvalaikio būdas, galbūt jo ekscentriškas polinkis, bet ne atstovavimo Tautai misija.
Milijonieriui R.Karbauskiui politika yra įdomus ir naudingas laisvalaikio būdas, galbūt jo ekscentriškas polinkis, bet ne atstovavimo Tautai misija.
Burdamas trapią valdančiąją koaliciją su liberalais Artūras Paulauskas 2000 m. pabaigoje pasiūlė Seimo pirmininko pavaduotojo postą vos keturis vienmandatininkus turinčių valstiečių lyderiui R.Karbauskiui. Kaimo vaiku jo kandidatūros svarstymo metu prisistatęs jaunas didelės įmonės vadovas ir ūkininkas atrėmė parlamentarų priekaištus dėl prieš rinkimus organizuotų automobilių kelių blokadų, patikino Seimą, kad dabar jau pasirinko kompromisų paieškos ir įtikinimų kelią, pasiaiškino dėl pravaikštų ankstesnėje kadencijoje, pažadėjo, kad naujose pareigose „teks visą laiką išdėstyti truputį kitaip“ ir buvo paskirtas.
Vis dėlto tos didelės įmonės, o gal asmeninių investicijų Ispanijoje reikalai neleido „visų žemdirbių tėvu ir mokytoju“ vadintam trečiojo asmens valstybėje pavaduotojui savo prioritetų išdėstyti kitaip. Vos po pusės metų jis iš vieno parlamento vadovų pareigų buvo to paties Seimo slapto balsavimo metu atleistas dėl „visiškai neatliekamo“ Seimo pirmininko pavaduotojui priskirto darbo.
Beje, jau tada pradėjo aiškėti ir tai, kad politika R.Karbauskiui – ne tik įdomus laisvalaikiui leisti būdas, bet ir priemonė savo privačiam agroverslui apsaugoti. Antai prieš paskyrimą atsakydamas į klausimą ar Lietuvos žemės ūkis turi būti vystomas stambių ūkių, ar šeimos, kooperacinių ūkių kryptimi, jis viena vertus teigė, kad ūkio kooperacija „be mūsų visų pastangų nepajudės“, bet tuo pat metu persergėjo, kad „vienaip ar kitaip reglamentuoti, koks ūkis turėtų būti, būtų didžiausia klaida“.
Žinoma, kam jam, oligopolinio agroverslo kūrėjui ir savo žemės valdų plėtėjui, žemės ūkio sektoriaus reglamentavimas vidutinių ar šeimos ūkių kryptimi? Pažymėtina ir tai, kad aukštai kilęs jaunasis politikas R.Karbauskis visai nesirūpino savo ateities politine reputacija ir, vietoj to, kad, sulaukęs kaltinimų pareigų neatlikimu, atsistatydintų iš posto pats, ėjo va bank Seimo tribūnoje neigdamas visus priekaištus, kol 2 balsų persvara buvo žeminančiai atstatydintas.
Negali sakyti, kad serialas „Naisių vasara“ iš pat pradžių buvo politiškai visai nenaudinga investicija. Ir jis, ir to paties pavadinimo teatro gastrolės po Lietuvą, o ypač Andriaus Mamontovo prisikvietimas į labdaros fondo „Švieskime vaikus“ steigėjus padėjo R.Karbauskiui padėti rinkėjams užmiršti jo fiasko nacionalinėje politikoje, užtušuoti savanaudžio, arogantiško verslininko įvaizdį. Ir po 2014 m. Europos Parlamento rinkimų sėkmės, kai R.Karbauskis vietoj savęs į Europos žaliųjų frakciją pasiuntė Bronį Ropę, jis jau pagrįstai galėjo tikėtis vėl peržengti ateinančių Seimo rinkimų barjerą.
Bet 2016 m. pavasarį atsitikusi politinė konsteliacija durte sudūrė du viešuosius kūnus į ryškią ir pergalingą supernovą. Gana atsitiktinai į A.Butkevičiaus Vyriausybę patekęs Saulius Skvernelis, naudodamasis Lietuvos politikams nebūdinga stačiokiška, bet dalykiška kalbėsena ir policijos švarintojo įvaizdžiu greitai tapo populiariausiu ministru nykių, nusikalbančių, nuomones kasdien kaitaliojančių kolegų fone.
Susidūręs su problema, kaip naujame cikle realizuoti sukauptą politinį kapitalą, jis pasirinko sąrašą, kurio vadas jau buvo pademonstravęs pasirengimą užleisti savo pirmąją poziciją. Tiesa, pergalingų rinkimų naktį R.Karbauskis, sujaudintas nesitikėto S.Skvernelio sąrašui atneštos sėkmės dydžio, staiga pajuto grėsmę savo ilgai puoselėtai politinei lyderystei ir pradėjo kalbėti, kad naujuoju premjeru galėtų tapti nebūtinai sąrašo pirmasis numeris, o pvz., B.Ropė, ar koks nors profesionalas iš šalies.
Kas nors, kas nepasinaudotų jo kruopštaus triūso kuriant partiją vaisiais, kaip kažkada K.Prunskienė.
S.Skvernelis nė nemirktelėjo, kantriai išlaukė, kol labiau politikoje patyręs, bet mažiau valdžios viešumui pasiryžęs magnatas nusiramino ir pasidavė pergalės srautui. Bet grėsmę savo politinei ateičiai, be abejo, užfiksavo. Taip susiformavo valdžios duetas, nuo kurio tarpusavio sąveikos štai jau beveik dvejus metus priklauso ne tik didžiosios Seimo frakcijos balsavimai, bet ir visos Lietuvos politikos pagrindinės kryptys. Iki pat šios vasaros dueto atstovams daugmaž sekėsi ir atlikti bendrą partiją, ir neprarasti savo temų joje.
Ne svarbiausia veikla politiką laikančiam, bet kurią akimirką saugiai iš jos pasitraukti galinčiam R.Karbauskiui svarbu, kad S.Skvernelio vyriausybė neužkabintų „Agrokoncerno“ interesų, netrukdytų besiplečiančiai jo veiklai, pvz. danielių nelaisvėje prie Kauno marių laikymui.
Šis R.Karbauskio neva pagarbus lyderystės delegavimas S.Skverneliui iš tiesų yra spąstai kovoje dėl tolesnio politinio dominavimo. Nelįsdamas į juos S.Skvernelis rizikuotų prarasti lyderystę koalicijoje. Lįsdamas ir pralaimėdamas – taip pat.
Jo verslui reikia, kad nei Seimas, nei Aplinkos, nei Žemės ūkio ministerijos ryžtingai nesiimtų sintetinių trąšų naudojimo reguliavimo. Nesvarbu, kad Lietuvoje į atmosferą išmetama vis daugiau šiltnamio dujų, o žemės ūkis – antras pagal išmetimus sektorius po energetikos, kad būtent sintetinių azotinių trąšų naudojimas labiausiai ir teršia žemės ūkyje. Nesvarbu, kad nieko nekeičiant Lietuva iki 2030 m. neįgyvendins tarptautinių įsipareigojimų 9 proc. sumažinti šiltnamio dujų kiekį. Nesvarbu, kad cheminių trąšų perteklinis naudojimas mažina organinių medžiagų kiekį dirvožemyje, kad ir Lietuvos mokslininkai jau skelbia, jog mineralinės trąšos alina natūralų žemės derlingumą.
O vis dar jaunam, pergalių vis dar alkanam politikui S.Skverneliui tokie į konkretų rezultatą nukreipti pokyčiai būtų tinkamas arkliukas, ryžtingumą jis pats norėtų laikyti savo išskirtiniu bruožu. Bet žaliosios politikos srityje premjeras nesiims jokios lyderystės, kuri išderintų dueto su „nežaliojo“ verslo atstovu skambesį.
Savo dominavimą rinkimų sąrašo Nr. 1 geriau įgyvendins saugiai beviltiškai kovodamas su kainų kilimu ar ryžtingai siūlydamas didinti finansavimą gynybai. Šioje vietoje, beje, R.Karbauskis patylėdamas nusileidžia valdžios bendražygiui, nes valstiečių vadovas ilgus metus, taip pat ir po Krymo okupacijos, tvirtino, kad Lietuva turi būti stipri ne ginklais ir kariuomene, o vienybe ir patriotiškumu. Dar šiemet R.Karbauskis priešino saugumo ir emigracijos temas mėgindamas įteigti, kad žmonių Lietuvoje mąžta dėl per didelio gynybos finansavimo, taigi jo pritarimą vyriausybės siūlomam partijų susitarimui galima vadinti viena S.Skvernelio pergalių permanentinėse dueto grumtynėse dėl teisės pavairuoti Lietuvą.
Supernovos prigimtis jau yra užkodavusi staigų šio dvigubo politinio kūno švytėjimo sumažėjimą artimiausioje ateityje. Tad tas dueto narys, kuris sugebės nepatekti į juodąją skylę prieš 2020 m. rinkimus, ir bus tikrųjų šios konsteliacijos politinių dividendų, jeigu tokių dar liks ateityje, gavėjas. Sėkmingas premjeravimas iki pat kadencijos pabaigos galėtų būti galutinė S.Skvernelio pergalė šiose grumtynėse, kuriuo nors būdu išlaisvinanti jį iš varžančios būtinybės tarnauti politinio patrono interesams. Bet čia įsikišo prezidento rinkimų chronologija, kuri šią vasarą leido R.Karbauskiui pamėginti išspręsti tikrosios valdžios duete problemą subtilios „meškos paslaugos“ metodu.
Kiek padvejojęs dėl galimybės paremti ideologiškai artimą euroskeptiką Arvydą Juozaitį, R.Karbauskis pasekė konservatorių pavyzdžiu ir paragino prezidento rinkimuose dalyvauti premjerą. S.Skvernelis net viešai pasiskundė, kad mato pastangas įtraukti jį į prezidentines lenktynes prieš jo valią. Premjeras, matyt, jaučia, kad šių lenktynių nelaimės, o žūtbūtinis bėgimas jose gerokai išmuštų iš ritmo, suteiktų per daug impulsų konservatoriams jų kandidato pergalės atveju. Tad šis R.Karbauskio neva pagarbus lyderystės delegavimas S.Skverneliui iš tiesų yra spąstai kovoje dėl tolesnio politinio dominavimo. Nelįsdamas į juos S.Skvernelis rizikuotų prarasti lyderystę koalicijoje. Lįsdamas ir pralaimėdamas – taip pat.
Nemažiau svarbūs dueto politinei ateičiai yra ir rinkimai į Europos parlamentą. Požiūris į ES ateitį, ko gero, yra vienas didžiausių dueto skiriamųjų bruožų, o Europoje kaip tik subrendo dviejų didžiųjų blokų, įkūnijamų E.Macrono ir V.Orbano, mega mūšis. Valstiečiai žalieji turės arba pasirinkti vieną kurią pusę, arba užleisti kovos lauką labiau apsisprendusiems ir dėl to ryžtingesniems kovotojams.
