Šios koalicijos bendradarbiavimas primena kakofoniją. Jau kiek būta pasikandžiojimų tarp G.Palucko ir S.Skvernelio, turbūt ir sunku prisiminti. Stebime, kaip premjeras pasiunčia toli socialdemokratus su jų siūlymais, kurie, panašu dar ir be rimtos analizės, o tiesiog puokštė pageidavimų, įtraukiant kad ir progresinius mokesčius. (Netyčia, matyt, prisiminė, kad jie vis dėlto kairieji.) Ir čia pat girdime R.Karbauskį postringaujant, kad santykiai tarp koalicijos partnerių vis gerėja. R.Karbauskiui gerėja, socialdemokratų viršūnėms, kurios, beje, sėdi ir Seime, priešingai nei pats pirmininkas, lyg irgi gerėja, tik G.Paluckui negerėja. Todėl pastarasis nusprendė pateisinti pirmininko vardą, imtis lyderystės ir skelbia koalicijai šachą.
Tik į ką visai tai išvirs patiems socialdemokratams, turbūt nežino nė pats G. Paluckas. Sprendimas išeiti yra dar ne viskas. Klausimas ir kada išeiti. Tik nežinia, ar apie jį galvojama. Nes kol kas iš socialdemokratų negirdėti tokių argumentų, kurie priverstų visus patikėti, kad jie iš paskutiniųjų bandė ir tą kairės politiką įvedinėti, ir kad paruošė vienus ar kitus sprendimus, bet jų buvo atsisakyta, nors ir buvo jie labai geri. Todėl išeiti tiesiog be bent rimtesnio partnerių sukompromitavimo irgi nėra įžvalgu.
Klausimas ir kas bus toliau, jei išeinama iš koalicijos? Kokia partijos reabilitacija vyks po to? Ar yra kokia strategija? Jei ji ir yra, tai tokiu atveju kyla abejonių, ar ką nors apie ją žino tie Seime sėdintys socialdemokratai. Ir kuo toliau, tuo labiau kyla įtarimų, kad tai jau ne tiesiog kova dėl ideologinių dalykų partijoje, tačiau elementari kova dėl vietos po partijos saule, t.y. tiesiog kova dėl valdžios. Paties G.Palucko komentarai kol kas iki galo neįtikina ir, panašu, nepasiekia tikslinės auditorijos. Viešumoje sukurtas įvaizdis, kad socialdemokratai viduje išsidraskė, komunikacija tarp pirmininko, frakcijos seniūno bei kitų gerokai stinga. O tai paneigiančių faktų mažoka. Bet apskritai aukštas politinis IQ, kaip ir strateginis mąstymas, deja, jau tokia retenybė Lietuvos padangėje. Ir tai būdinga ne tik politikos naujokams. Griaunam, reformuojam, išeinam, ateinam, uždraudžiam. O kodėl, kam, kaip, kas toliau? Tie klausimai dažnai lieka kažkur paraštėse.
Bet jei G. Paluckas skelbia šachą, tai dar nereiškia, jog jis paskelbs ir matą. Matą, panašu, jau norėtų skelbti S. Skvernelis, perimdamas iniciatyvą į savo rankas ir imdamasis puolimo taktikos. Kitaip tariant, jis tėškia tiesiai šviesiai, kad socialdemokratai gali, kiek nori, apklausas daryti, bet jis jau eina derėtis su kitais. Ir nieko netikėto čia nėra. Taip, socialdemokratai buvo ir gal dar gali būti patogūs partneriai. Bet jei socialdemokratai gumą tempia iki rugsėjo 20 dienos, tai visas chaosas kils ateinant pačiam pikui, kai ir prasideda biudžeto priėmimas, ir galiausiai, kai jau bus metai po rinkimų ir visi dar labiau rėks „kur rezultatai?“ Todėl, panašu, kad premjerui nelabai patinka būti tiesiog kitų stumdomu „pėstininku“. O kam patiktų?
Tik ar turi strategiją premjeras, pažiūrėsime. Jo situacija labai nedėkinga. Derėtis su konservatoriais būtų itin sudėtinga. Buvimo koalicijoje nauda konservatoriams nevienareikšmė. Na, bet norėjimas valdžios irgi labai natūralus dalykas.
Liberalai gal premjerui visai ir tinka. Jis, beje, vis labiau į juos panašėja. Bet čia R.Karbauskis vargu, ar galėtų tiek išversti odą, kad prisileistų liberalus arčiau. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos dar komplikuotesnės. LLRA-KŠS vykdoma politika savivaldoje ir jų pirmininkas su Georgijaus juostele negali nekelti klausimų ir abejonių. O tų kitų tvarkingumas ir teisingumas jau teisėsaugos rankose. Todėl ar verta koalicijos vardan tiek paminti visus principus, irgi abejotina. Bet tai nereiškia, jog šio rebuso negalima išspręsti. Klausimas, ar pakaks to politinio IQ jį išspręsti premjerui su „valstiečiais“.
Taigi aiškios strategijos neturėjimas ir kas savaitę šacho koalicijai skelbimas nereiškia, kad ir matą paskelbs socialdemokratai. Nežinia dar, kuo tai baigsis. Na, o mūsų tikrai laukia labai įdomus naujas politinių sostų karų sezonas. Tik įdomus nebūtinai reiškia su laiminga pabaiga, nes bendras valstybės interesas su tokiais žaidėjais lieka dažnai kažkur šešėlyje.
Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
