Tuo metu aiškiai matėsi ir takoskyros partijoje, nes renkant pirmininką balsai pasidalino per pusę, partijos nariai pradėjo net viešai diskutuoti ar tikrai rinkimai buvo sąžiningi. Tai kėlė ir šypseną, kad net politine korupcija kaltinamos partijos pirmininko rinkimuose neišvengiama abejonių dėl galimo nesąžiningumo.
Tačiau ir tada, kai jau teko kalbėti apie minimalias LRLS perpsketyvas ir tai, jog realių atsinaujinimo, išsivalymo ženklų aptikti sunku, kas gali lemti ir liūdną partijos galą, vargiai buvo galima tikėtis, kad tas galas gali ateiti taip greitai.
Ilgėja eilė asmenų, partijos vienų ryškiausių veidų, „sublizgėjusių“ ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymose. Šešėlis metamas ir Vitalijui Gailiui, kuris yra buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovu, o šiandien yra Antikorupcijos komisijos Seime pirmininkas. Tiesa, tai jau ne pirmas kartas, kai V.Gailius figūruoja VSD pažymose. Tik tąkart dėl šios pažymos sekęs atleidimas teismo sprendimu pripažintas neteisėtu. Tačiau kyla klausimas, ar šįkart pavyks taip lengvai išbalinti suteptą reputaciją. Juolab, kad partijos kolegos, nors dabar labiau panašūs į priešus, regis, net nesiruošia stoti mūru už savo bendražygius.
Vis dėlto labiausiai LRLS skaldo jie patys. Nesant partijoje vienybės, kalbos apie partijos pakilimą tampa beprasmėmis. Toje skęstančioje valtyje skylių vis daugėja ir tas skyles pramuša patys LRLS nariai. Ir klausimas, kas kai kuriems yra svarbiau – koncernas „MG Baltic“ ar partija. Žinoma, galima abejoti ir informacija, kuri mus pasiekia, tačiau tai, kas yra tose pažymose, verčia vis labiau galvoti apie LRLS nekrologo rašymą.
Ar yra kokia išeitis? Тokiai partijai, kokia ji yra šiandien, vargu. Vidinė krizė, regis, tik stiprėja. Gelbėjimosi strategijos kaip nebuvo, taip ir nėra. Partijoje dešinė nežino, ką daro kairė. Kol kas matome tik pareiškimus, kad kažkam su kai kuriais kolegomis nepakeliui, ir mėtymąsi kaltinimais. Bet kas toliau – niekas nedrįsta net užsiminti. Ir sunku patikėti, jog niekas nieko nematė. Taigi akivaizdu, jog per du metus partijoje krizė nebuvo iš esmės sprendžiama. Ir ant šios ilgalaikės krizės torto vyšnaitę dar uždėjo VSD su savo pažymomis.
Ilgėja eilė asmenų, partijos vienų ryškiausių veidų, „sublizgėjusių“ ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymose.
Ir jei pateikus kaltinimus jau pačiai partijai, kaip kalbėjo Remigijus Šimašius, naujos partijos kūrimas senos pagrindu būtų ta pati mergelė, tik kita suknelė, ir jį buvo galima suprasti, tai šiandien reikia kalbėti, jog ši mergelė vis labiau tampa tvariniu su ragais, kanopomis ir uodega. Taigi čia jau ne suknelės klausimas. Nes, regis, mergelė net ne visai mergelė. Ir nežinia, ar verta tokią raguotą ir su kanopomis mergelę gelbėti. Šešėliai krito ant visų. O kaip kelti partijos reputaciją, šiandien niekas neturi supratimo.
Ar tai atveria duris kitiems liberalizmą deklaruojantiems politiniams dariniams? Ar naujas darinys gali susidaryti, skilus pačiam LRLS? Tikėtina. Galbūt ir Artūras Zuokas trina rankomis. Bet partija – ne pavadinimas, tai žmonės. O lyderių problema išlieka labai rimta visuose liberalų politiniuose dariniuose. Ir su švaria reputacija, bet kartu ir stiprių politikos asmenybių, galinčių nešti liberalizmo vėliavą, kol kas horizonte nesimato tiek E.Gentvilo, tiek A.Zuoko, kuris taip pat neišvengęs labai rimtų klausimų dėl ryšių su verslu, vadovaujamose partijose.
Nors kai kurie LRLS žmonės vis dar bando įtikinti, jog liberalizmas Lietuvoje nemirė, pati partija jau yra labai arti to. Net ir ištikimiausiam liberalų rinkėjui, tikėtina, neužteks argumentų, kodėl jis turėtų LRLS atiduoti savo balsą. Panašu, kad niša nujam dariniui vis labiau plečiasi. Bet prognozuoti, kas toliau vyks su liberaliomis politinėmis jėgomis ar visa mūsų partine sistema ir kaip gali atrodyti Seimas 2020 m. jau yra sunkiau nei numatyti, koks bus oras 2020 m. rinkimų dieną. Ir už tai reikia padėkoti patiems politikams, kurie padarė viską, jog jei mūsų geografinėje zonoje žemės drebėjimų nėra, tai jų netrūktų politikoje.
Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO eteryje.
