Kalba labai taikliai pradedama nuo to, kad svarbu mums turėti drąsų, ryžtingą žmogų, kuris pirmiausia matytų tuos, kuriems reikia valstybės rūpesčio ir paramos. Tikrai labai taiklu. Vilniaus universiteto mokslininkų (Mažvydo Jastramskio, Ainės Ramonaitės ir kt.) dvejų paskutinių Seimo rinkimų tyrimai, leidžia gana aiškiai matyti tendenciją, kad mūsų rinkėjai yra pakankamai homogeniški, nepaisant to, jog balsuoja už skirtingas partijas. Moraliniu-vertybiniu aspektu rinkėjai yra konservatyvūs, o socioekonominiais klausimais gana stipriai linksta į kairę, t.y. pritaria stipresniam valdžios kišimuisi, reguliavimui. Todėl nesistebėkime, kad politikai imasi kainų mažinimo, nors tai dažniausiai tik manipuliacijos, siekiant populiarumo.
Bet klausimas, ar tikra lyderystė įgalinti žmones pačius savimi pasirūpinti, ar žinant šias tendencijas konstruoti žinią „aš jumis pasirūpinsiu“ ir toliau žmones versti žiūrėti į valdžią ištiesus rankas, tikintis, kad kokį trupinį įmes. Bet politikams, tiesiog siekiantiems valdžios, pastarasis variantas tikrai daug geresnis, nes daug platesnės manipuliavimo galimybės ir lengviau pasinaudoti šiuo žmonių silpnumu, nes tu esi galios „duoti“ pozicijoje.
Teisingumo poreikis ir požiūris, jog mūsų visuomenėje jo labai trūksta, irgi įsitvirtinęs. Todėl politikas, kuris grasina niekšus ištempti į dienos šviesą, nubausti ir aiškiai sako, jog jiems yra ko bijoti, visada sulauks populiarumo. Tai buvo labai išryškinta ir premjero kalboje. Tik gaila, jog toks lyderis pamiršta, kad jau dvejus metus yra ir vyriausybės vadovas. O tas vienintelis dar šio to vertas tyrimas Seime taip ir nevirto kol kas tuo, ką būtų galima įvardinti teisingumo triumfu. Lyderio vadovaujama vyriausybė net pati sulaukė iš kolegų kritikos, jog buvo delsiama rengti ir įstatymų projektus, kurie leistų užkardyti valstybei žalą darančius veiksmus.
Kad S. Skvernelis ir jo patarėjai gana gerai jaučia visuomenės nuotaikas, rodo ne tik šie momentai. Įplieskė diskusijas, konfliktus ir net agresijos bangą S. Skvernelio pareiškimas apie tai, jog laikas Daukanto rūmuose krykštauti vaikams. Kartu jis pridūrė: „Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais. Tik toks žmogus gali suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir problemas, suteikti žmonėms viltį.“ Ir tai buvo techniškai taip pat labai taiklu.
Kam S. Skverneliui ir jo patarėjams gilintis į tai, su kokia visuomenės agresija susiduria žmonės neturintys vaikų, kaip jie neretai stumiami į paraštes? Nes juk niekam net neįdomu, o kodėl tie žmonės neturi vaikų. Svarbu žinoti vyraujančius požiūrius ir tuo naudotis. Taigi politikas, save įvardinantis kaip lyderį, pasitelkia kitų sunkumus, kad įrodytų savo pranašumą. Tik kur čia lyderystė?
Tiesa, sunku suprasti vertinimus, jog viskas čia gerai, nes dažnai politikai savo komunikacijai ir įvaizdžiui gerinti pasitelkia vaikus, šeimą. Tikrai taip, puikiai žinoma taisyklė – jei politikas turi nemalonumų, lauk vaizdų su vaikais. Tačiau viena yra iliustruoti šeimos svarbą ir taip patraukti tuos, kuriems tai taip pat svarbu, o kita yra žeminti tuos, kurie neturi vaikų, net nesusimąstant, kad gal tai žmonių gyvenimo tragedija.
Buvo pasakyta ir dar daugiau, leidžiant suprasti, jog jei nesi mylimas ir mylintis, tai negali būti atsakingas ir rūpintis kitais. Reikia suprasti, neturinčių šeimos prie politikos bei sprendimų priėmimo nereikėtų prileisti. Čia yra dugnas. Tuo labiau, kad šiuo volu važiuojant per oponentus, buvo pervažiuota ir per paprastus žmones. Tik ar S. Skvernelis prisiims atsakomybę už šią išprovokuotą agresijos bangą ir prieš juos?
Tačiau jei kalba buvo parengta, atliepiant nemažos visuomenės dalies užsakymą, yra vieta, kur S. Skvernelis suklupo. Savo kalbos pabaigoje jis teigė: „Stebėti iš šono vykstančius procesus, laukti, kur pakryps visuomenės nuomonė ar ką pasakys vadinamieji „nuomonių formuotojai“, tik po to reaguoti, kaip patogiau ir asmeniškai naudingiau, kaip palankiau reitingams - tai ne lyderio, o prisitaikėlio ir veidmainio politika“. Bet, kaip matome, jo paties visa kalba ir buvo būtent pagal vyraujančias nuomonių ir požiūrių tendencijas visiškai prisitaikėliškai ir veidmaniškai sudėliota.
Taigi „skverneliškoji“ lyderystė yra išryškinti savo pranašumą rodant į kitų silpnumus, naudotis žmonių pažeidžiamu, prisitaikyti prie vyraujančių nuomonių. Lyderystė yra bauginti. O kur empatija, kur lyderio gebėjimas kitus daryti stipresniais? Sakysite, čia juk politika. Taip, matysime dar ne tiek. Bet tai nereiškia, jog reikia apsigauti girdint kalbas apie lyderystę, kai ja net nekvepia.
Politologės Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
