Ar Rusijos, kurios net aukšti politikai nevengia grasinti Lietuvos laisvei, o armija Karaliaučiaus srityje rengia demonstratyvius manevrus, vėliavų fone Vingio parke neatrodome dviveidžiais, kai reikalaujame milijardinių JAV saugumo garantijų? Ir ką liepsite manyti apie mūsų solidarumą su Ukraina, kurios kariai Donbase ir Luhanske ir vakar krito nuo iš Rusijos atsiųstų teroristų kulkų ir sviedinių, paleidžiamų iš išskirtinių ginklų, kuriuos jiems galėjo duoti tik Rusijos žvalgybos?
Tai rimti, iš esmės egzistenciniai klausimai, neleidžiantys slėptis už permatomos „kultūros“ širmos, kaip tai daro vietiniai Rusijos dienos rengėjai.
Nederėtų pamiršti ir Maskvos rengiamų vilkikų su lietuviškais numeriais permanentinių blokadų pasienyje, lietuviškų pieno produktų „patikrų“ ar amžino „Družba“ naftotiekio remonto.
Ar galima Rusijos valstybės dieną Vingio parke toleruoti po Krymo aneksijos? Jei taip, tai ar apskritai mes dar turime liniją, už kurios tolerancija virsta banaliu kolaboravimu?
Puikiai žinodami, kas yra Rusija ir kokia logika vadovaujasi Kremliaus vadai su KGB failais, tokius „menkus“ išpuolius buvome linkę nutylėti, todėl pompastiška Rusijos valstybės diena Vilniuje taip ilgai buvo krikščioniškai toleruojama. Bet ar galima Rusijos dieną Vingio parke toleruoti po Krymo aneksijos? Jei taip, tai ar apskritai mes dar turime liniją, už kurios tolerancija virsta banaliu kolaboravimu?
Profesorius R.Lopata raudoną brūkšnį pažymėjo aiškiai: „Rengti Rusijos dieną Vingio parke po Rusijos agresijos prieš Ukrainą yra tas pats, kaip 1938 metais po Sudetų aneksijos nešioti po Lietuvą A.Hitlerio atvaizdus ir svastikas.“
Vilniaus meras A.Zuokas, priešingai, piktinosi, jog „supriešinti įvykius Ukrainoje su Kremliaus politika ir Lietuvos rusakalbiais piliečiais – netoliaregiškas veiksmas, naudingas tik Kremliui“. Jis parėmė Rusijos valstybės dieną 26 000 Lt iš miesto iždo. A.Zuoko nuomone, neremdami mokesčių mokėtojų pinigais Rusijos valstybės dienos, mes „150 000 piliečių priversime jaustis svetimais“.
Galima ir reikia sutikti su A.Zuoku ta prasme, kad neturėtume kaltinti Lietuvos rusų dėl to, jog V.Putino klika, nepaskelbusi karo, užpuolė Ukrainą ir atplėšė Krymą bei apmokė ir finansavo teroristų gaujas, kurios pačių rusų gyvenimą Donecke ir Luhanske pavertė pragaru.
Nė vienas sveiko proto nepraradęs žmogus Lietuvoje dėl to piliečių rusų ir nekaltina. Bet negalima pamiršti, kad tai, kas šiandien vyko Vingio parke, nėra Lietuvos rusų bendruomenės šventė, kaip bando įteigti A.Zuokas. Tai Rusijos valstybės šventė, kurią organizavo ir finansavo ne mūsų rusų tautinės organizacijos, o Rusijos ambasada.
Vadinasi, mes – Lietuvos piliečiai ir valstybės valdžia – šiandien toleravome Rusijos kaip agresorės marširavimą Vilniuje su Krymo užgrobimą simbolizuojančiomis vėliavomis.
Vadinasi, mes – Lietuvos piliečiai ir valstybės valdžia – šiandien toleravome Rusijos kaip agresorės marširavimą Vilniuje su Krymo užgrobimą simbolizuojančiomis vėliavomis.
Kadangi renginys Vingio parke buvo Rusijos ambasados kūrinys, bandymas brėžti ribą tarp agresyvios Maskvos politikos ir A.Puškino bei rusų kultūros yra ir vaikiškai naivus, ir labai dviprasmiškas. Kremlius savo ekspansinę politiką tiek praeityje, tiek dabar maskavo ir maskuoja kultūros skraiste.
Antra, nekorektiška yra ir kaltinti oponentus, kurie po Krymo aneksijos piktinasi marširavimu su agresorės vėliavomis po Vilnių, kad šie taip neva didina rusų mažumos atskirtį. Taip galvojantieji, regis, yra įsitikinę, kad visi Lietuvos rusai remia hitlerininkišką V.Putino politiką.
Taip juk nėra. Bent jau norėtume tikėti, kad tikrai ne visi Lietuvos rusai remia nacistinę V.Putino retoriką ir karo veiksmus. Juolab kad Lietuva, kuri turėjo rimtų sąskaitų kolonistams, padarė viską ir net daugiau, kad jie jokios atskirties nepajustų. Lietuva nedvejodama ir iškart visiems rusams suteikė pilietybę, nors tikrai ne visi buvo jos verti, o kai kurie iš jų net labai aktyviai, kai kada ir su ginklu rankoje, slopino lietuvių laisvės siekius.
Trečia, ir tai yra ypač svarbu, jei jau kažkam taip maga kalbėti apie kažkokią rusų atskirtį Lietuvoje, – atskirtis nėra vienpusis kelias. Ką turime? Nė viena Lietuvos rusų partija, o jų yra bent dvi, ar tautinė organizacija iki šiol viešai nepasmerkė Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir visas tarptautines normas pažeidžiančios Krymo aneksijos.
Viena rusų veikėja prieš kelias dienas „gudriai“ pareiškė, jog Krymo okupacija ir aneksija tai tik dviejų didelių valstybių – Rusijos ir Ukrainos – reikalas.
Netiesa. Tai – ir Lietuvos reikalas, ir visų demokratinių valstybių reikalas. Taip gudraudami rusų diasporos politikai išsiduoda remiantys ne Lietuvos politiką, o Kremliaus įvykdytą agresiją, tik dar nedrįsta to garsiai įvardyti, štai ir ieško kokio figos lapelio. Kur veda toks negrabus gudravimas? Būtent jis ir didina ar bent jau gali didinti rusų diasporos atskirtį.
Nė viena Lietuvos rusų partija ar organizacija niekada nepasisakė prieš Georgijaus juosteles, kurios dabar jau simbolizuoja tik agresyvią Maskvos politiką, o V.Putino režimui atlieka tokią pat funkciją, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą svastika – telkiant visus vokiečius po A.Hitlerio vėliava.
Nė viena Lietuvos rusų partija ar organizacija niekada nepasisakė nei prieš Kremliaus rengiamas Lietuvos vežėjų ar pienininkų blokadas, nei prieš „Gazprom“ spaudimą Lietuvai, dėl ko Lietuvos rusai kartu su lietuviais kentėjo labiau nei bet kas Europoje, nei pagaliau prieš Georgijaus juosteles, kurios, kad ir kaip tai gali būti nemalonu rusams, dabar jau simbolizuoja tik agresyvią Maskvos politiką, o V.Putino režimui atlieka tokią pat funkciją, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą svastika – telkiant visus vokiečius po A.Hitlerio vėliava.
Lietuvos rusų organizacijos negali pasisakyti prieš Maskvos veiksmus, nes rusams nepritinka kritikuoti Rusijos valdžios?
O tai kodėl jau taip? Užpuldama Ukrainą ir apiplėšdama brolišką šalį, Rusija galutinai įrodė, kad ji nėra demokratinė valstybė. O kam, jei ne diasporai užsienyje kritikuoti autoritarinį V.Putino režimą, grasinantį taikai ir pasmerkiantį Rusijos žmones skurdui dėl svetimų žemių? Tie, kurie bando tvirtinti, jog rusų diasporai nedera kritikuoti Rusijos politikos, tegu pastudijuoja XIX-XX a. Rusijos emigracijos istoriją. O po to iš naujo atsako į klausimą, ką Lietuvos rusams reiškia būti po nedemokratinės Rusijos ambasados stogu?
Apskritai, o kuo pasireiškia Lietuvos rusų partijų ir organizacijų lietuviškumas politine prasme? Tuo, kad jos formaliai pakenčia Lietuvą ES ir NATO? Ačiū, kaip sakoma, ir už tai, bet tada nėra ko nervintis, kai kiti piliečiai svarsto, ar neatrodome mažumėlę idiotiškai leisdami savo sostinėje marširuoti su agresorės vėliavomis?
Todėl tai, kad Rusijos valstybės diena prieš tai Vilniuje vyko vienuolika metų ir niekam neužkliuvo, nėra argumentas.
Viena vertus, blogai, kad tai niekam neužkliuvo po Rusijos agresijos prieš Gruziją 2008-aisiais, kai dvi Gruzijos sritis Kremlius pripažino „nepriklausomomis“ valstybėmis, kuriose dabar karaliauja vagys ir banditai. Kita vertus, Krymo užgrobimas pokarinėje Europoje yra toks beprecedentis įvykis, kad lieka tik stebėtis, kodėl mes tik europietiškai svarstome apie agresorės dienos minėjimą šalyje, kurią Kremliaus vanagai neslepia taip pat norintys „susigrąžinti“ kaip Krymą.
