Bet litas nėra nei relikvija, nei juolab senas. Tad nei tas palyginimas, nei ta pasaka apie rogutes čia netinka. Jau tiksliau būtų sakyti, kad motina Lietuva savo paliegusį sūnų, stojus sausio pirmosioms minutėms, su rogutėmis išveš ir paliks mirti globalios ekonomikos miške. Ir dar nusifotografuos prie pirmo pasitaikiusio bankomato – premjero ar kieno ten asmenyje. Kaip kokį didžiųjų kunigaikščių laikų užkariavimą padariusi.
Tik ir vėl – litas nėra ir niekada nebuvo paliegęs. 1940-ųjų rudenį okupantų maskolių žiauriai nužudytas, o 1993 metų birželį stebuklingai iš mirusiųjų prikeltas litas daugiau kaip 21 metus nesirgdamas ir nė karto net nesuslogavęs sąžiningai tarnavo mums. Ir dar tarnautų tiek ir tiek.
Ar įvertinome – butų ir namų, automobilių kainas mes nurodydavome litais, o ne doleriais ar eurais. Kaip Rusijoje ir dešimtyse kitų, daug galingesnių valstybių.
Dėl lito nė vienas lietuvis per tuos 21 metus neprarado nė cento. Todėl galbūt galime vaizdingai išrėžti, kad štai dabar motina Lietuva nužudo savo sūnų, kuris tik pradeda viltingą jauno vyro gyvenimą.
Su litu buvo kažkaip lietuviškai jauku. Lyg pasiirstymas valtimi Dubingių, Asvejos ar Platelių ežere. Euras – kas kita. Milžiniškas, mus, žemės, o ne jūros žmones, trikdantis vandenynas. Kuriame kyla graikų cunamiai, siaučia italų, ispanų ar airių uraganai. Kuriame net ordnungo žmonės vokiečiai kartais, žiūrėk, ima ir nesilaiko savo pačių sukurtos finansinės laivybos tvarkos.
Lietuva jau trečią sykį savo istorijoje pereina prie simbiotinės valiutos. Jei pridėtume, kad iki bendro LDK ir Lenkijos auksino (zloto) mūsų didieji kunigaikščiai dar naudojosi ir visokiais kitų valstybių taleriais, florinais ar šilingais, išeitų visi keturi.
Auksinas atsirado laisva valia, o dar tokiais laikais, kai piniginių santykių Lietuvoje beveik nebuvo, vyravo natūrinis ūkis, tai pirmasis kartas kaip ir nesiskaito. Užtat sovietinis rublis su bandito Lenino atvaizdais primena tik žiaurios prievartos ir finansinių nesąmonių laikus. Kai pinigo lyg ir buvo, bet prekių – nė padujų. Gal dar ir todėl ir į trečią istorijoje simbiotinę valiutą eurą daug lietuvių žiūri įtariai?
Mano motina žemaitiškai išrokuoja tokį iš kojų racionalius žmones turintį versti argumentą: kas če daba do valstybė, kad ož 3,45 lita dous tik veina eura?
Paėmęs nuo stalo duonos kepalą bandau sakyti, kad štai už jį ji mokėdavo po 3,45 lito, o po Naujųjų mokės tik 1 eurą. Tą patį darau su vynuogių keke. Įsivarau aiškinti, kad jos 1050 Lt pensija ir dabar buvo lygi tiems patiems 300 eurų, kuriuos ji gaus po Naujųjų. Bet motina jau ir į mane žiūri kaip į įtartiną tipą. Atstovaujantį, jos manymu, tai įtartinai valstybei, kurios atkūrimu ji taip džiaugėsi.
Mano motina jau įkopusi į devintojo dešimtmečio vidurį. Galima būtų į ją nekreipti dėmesio – palikti po kablelio. Niekas, tiesą pasakius, į tokius žmones dėmesio ir nekreipė. Nors tokių, kaip mano motina, tūkstančiai, o apklausos ir dabar rodo, kad ne tik tokie, kaip ji, bet ir daug jaunesni žmonės – vos ne pusė lietuvių – euro įvedimui ir dabar nepritaria. Nepaisant visos per ausis lendančios euro propagandos.
Kam ji apskritai, ta euro propaganda, buvo skirta? Kaip ir visada, kai ką nors daro valdžia, ji buvo skirta visiems. Bet kai reklama skiriama visiems, ji netinka niekam apskritai.
Kam ji apskritai, ta euro propaganda, buvo skirta? Kaip ir visada, kai ką nors daro valdžia, ji buvo skirta visiems. Bet kai reklama skiriama visiems, ji netinka niekam apskritai. Pusei Lietuvos ji nebuvo reikalinga, o kita pusė jos tiesiog nepriėmė, nesuprato.
Ar rodė kas nors per televiziją euro propagandą tokioms senutėms kaip mano motina? Su duonos kepalu, sūriu, sviestu?
Ne. A.Butkevičiaus ir V.Vasiliausko sugalvota euro propaganda buvo skirta, kaip čia gražiau pasakius, pliusiukui priemonių plane. Žodžiu, pinigams išleisti, žiniasklaidai įtikti.
Kai Lietuva susigrąžino litą, nebuvo jokios lito propagandos. Nebuvo jokių imbecilo lygio ministrų ir valdininkų aiškinimų, kiek iki lito įvedimo ir po jo turėtų kainuoti dantų krapštukai, degtukai, kava, silkė su grybais restorane. Būtinai su keliais skaičiais po kablelio net „Stikliuose“, kur reto lietuvio koja įžengia. Matyt, pasaulis dar mažai iš mūsų pasišaipo.
Visi Lietuvos piliečiai su nekantrumu ir džiaugsmu tada laukė lito. Ir nesuko sau galvos dėl silkės su grybais kainos po kablelio.
Dabar propaganda liejasi per kraštus, bet pusė tautos euro vis tiek laukia su nerimu. Net kita pusė, kuri viską supranta, žino, kokia iš euro nauda verslui, ekonomikai, kuri ir kitiems gali paaiškinti, širdies gilumoje vis tiek jaučiasi kiek prisidirbusi. Nejaukiai. Taip, lyg jaunystėje po šokių eidami vogti obuolių iš kaimyno sodo. Tegu juokais, tegu paims tik po kelis, bet vis tiek žinodami: negerai tai, o svarbiausia – negražu.
Litas buvo mūsų. Euras – visų. Su mumis – net devyniolikos. Kiek gali traukti tokios valiutos vežimas, kuriame įkinkyta tiek arklių? Iš kurių vieni – poniai, kiti – veisliniai žirgai, treti – darbiniai, bet nuvaryti, o ketvirti – prie tinginio?
Taip, tokia Jos Didenybės Ekonomikos kryptis. Taip, tai neišvengiama ir, matyt, net labai finansiškai pažangu. Taip, litas vis tiek buvo susietas su euru. Taip, ir litas, ir euras – abu tėra tik pinigai, ir, jei jau kalbame apie laimę ir pinigus, tai laimė slypi ne pinigų pavadinime, o jų kiekyje.
Bet pinigai yra ne tik ir ne tiek bejausmių gobšių gobsekų manija, kiek visos tautos jausmų sritis. Todėl, kad ir ką šv. Pauliaus mokymo įtakoje bjauraus bepasakytume apie pinigus, pinigai vis tiek yra labiau meilės, nei racionalaus mąstymo sritis.
Taip sako protas. Jis ir Jungtinės Lietuvos banko pajėgos, kuriose bene 600 darbuotojų (o, kad taip mūsų kariuomenės pulkus sektųsi gausinti), dar ne tokių argumentų gali pažerti.
Bet pinigai yra ne tik ir ne tiek gobšių gobsekų manija, kiek visos tautos jausmų sritis. Todėl, kad ir ką šv. Pauliaus mokymo įtakoje bjauraus bepasakytume apie pinigus, pinigai vis tiek yra labiau meilės, nei racionalaus mąstymo reikalas.
Su šiais jausmais nesusitvarko net tokios racionalios tautos, kaip švedai, danai ar anglai, nors tu ką negalintys įsivaizduoti savo valstybės be savo kronų ir svarų sterlingų. Kuriems, bent jau žvelgiant iš jų pinigų amželio perspektyvų, tikrai tiktų pasaka apie sūnų, kuris rogutėmis išveža savo seną tėvą į mišką.
Protą gali įtikinti. Nuo jausmų nepabėgsi. Todėl man gaila Lito. Suvokiu, kad euras yra būtinybė, kad jo reikia Lietuvai, kad vėluojam eurą įsivesti. Suprantu, kad gailėdamas lito daug kam atrodysiu juokingas ir net seniokiškai sentimentalus. Bet vis tiek man labai gaila lito. Taip gaila, kad rašydamas apie litą pirmąkart po bene 20 metų naudoju įvardį „aš“. Kurį laikau ir laikysiu labai prasto komentarų rašymo stiliaus ženklu. Bet apie atsisveikinimą su litu be to „aš“ kažkaip neišeina. Nes tai jausmų sritis.
Rašydamas apie litą audringais 1988-1991-aisiais, iš pradžių apie jį mintijau kaip apie stebuklą, kuris gali ir neįvykti. Paskui maniau, kad su litu praleisiu visą likusį gyvenimą.
Gyvenimas – kūrybiškesnis ir už mūsų svajones. Būtų gerai, jei euras mūsų nenuviltų taip pat, kaip nenuvylė lyg atitarnavęs šuva sausio 1-ąją užmigdomas litas. Kaip ten rašė taip pat 21-erių pasitraukęs poetas? Neverkit pas kapą...
