 |
Per metus beapeliacinis „aš esu, aš žinau, aš sakiau, aš įvardijau, aš pasiūliau“ dingo. Gal tai reiškia, kad prezidentė, priešingai nei kažkada išdidžiai metė į viešumą, spaudą vis dėlto skaito ir į kritiką – tegu su pavėlavimu – bando reaguoti.
Apskritai metinis pranešimas Seimui buvo daug nuosaikesnis nei ta pačia proga duotas interviu. Visiškas netikėtumas – keli sakiniai verslui užtarti. Nors ir abstraktūs, bet kadangi juos ištarė D.Grybauskaitė, kuri iki šiol labai neatsakingai vartojo „oligarcho“ terminą, tai kone mąstymo revoliucija. O gal tik taktinė gudrybė – prieš kokią nors numatomą naują šunybę verslui.
Kaip kiek netikėtą vietą reikėtų vertinti netiesioginę gatvinio teisingumo kritiką. Taip pat – netiesiogiai, bet labai aiškiai – užvažiuota konservatoriams: prezidentė priminė, kad laikai, kai ši partija turėjo kišeninį prokurorą, savo „kurmių“ VSD ir savo FNTT vadą, praėjo.
Visa kita – kaip visada. Tiek pat mažai vietos užsienio politikai. Ta pati panegirika sau ir kaltinimai kitiems. Pirmiausia Vyriausybei, už kurios veiksmus nemažą kaltės dalį turėtų prisiimti pati prezidentė.
Jei ne D.Grybauskaitės stogas, A.Kubilius seniai jau būtų dukart buvęs premjeras, o jis taps pirmuoju premjeru, kuris valdė visą kadenciją, ir dar tokios krizės metu. Taip atsitikti galėjo tik todėl, kad A.Kubilius dažnu atveju buvo tik mažasis premjeras, gaudantis, ką pasakys didysis – D.Grybauskaitė, kurios valią Vyriausybėje tiesiogiai vykdė ministrai I.Šimonytė ir A.Sekmokas.
Opozicinių partijų vadai šiandien bijo ne tautos verdikto per Seimo rinkimus ir galvoja ne apie tai, kaip įgyti rinkėjų palankumą, o pirmiausia žiūri į burną prezidentei.
Bet ir iš metinio pranešimo, ir ypač iš prieš tai duoto interviu, kurių neįmanoma vertinti atsietai, aišku, kad D.Grybauskaitė jau nurašė ir A.Kubilių, ir Permainų koaliciją. Nuvarytus kubilius nušauna, tiesa? D.Grybauskaitė jau stato ant naujos, itin keistos trikinkės – A.Butkevičiaus, R.Pakso ir V.Uspaskicho. Bendra tarp šių veikėjų yra tik tai, kad nė vienas iš jų nekritikuoja prezidentės.
Tai verčia suklusti. Ar yra dar mūsų valstybėje toks reiškinys kaip opozicija? Sprendžiant iš to, kad nė viena opozicinė partija per trejus metus taip ir neišdrįso aptarti sunkiai suprantamos ir bekryptės D.Grybauskaitės užsienio politikos bei už teisinio nihilizmo ribos pasislinkusio atviro Garliavos teisėjos dengimo, galima būtų teigti, kad Seimo daugumos ir opozicijos ribos faktiškai išsitrynė.
Politinių įtampų vektoriai smarkiai pasikeitė. Ypač, jei palyginsime su tuo, kaip prieš 2008-ųjų Seimo rinkimus visos opozicinės partijos be atodairos pliekė kone kiekvieną prezidento V.Adamkaus žingsnį.
Šiandien opozicija net žvilgsniu bijo supykdyti prezidentę, kuri, priešingai nei V.Adamkus, pusketvirtų metų buvo neabejotinas valdančiosios daugumos stogas. Nekritikuojama ne tik prezidentė, bet dažnu atveju ir Vyriausybė, kurią kliudęs gali užgauti ir D.Grybauskaitę. Todėl opozicijos kritika vis dažniau susiveda į kepštelėjimus, parėkavimus gėjų tema ar tautai neįdomius parlamentinius žaidimus.
Nesuklysime teigdami, kad opozicinių partijų vadai šiandien bijo ne tautos verdikto per Seimo rinkimus ir galvoja ne apie tai, kaip įgyti rinkėjų palankumą, o pirmiausia žiūri į burną prezidentei.
Pakritikuosi biurokratiškai viltingus ir lygiai taip pat naivius prezidentės traškesius šilumos ūkyje ar, neduok, Dieve, atominės jėgainės statybą, ir D.Grybauskaitė nepasiūlys tavo kandidatūros į premjerus, nepaisant to, kad rinkėjai tavo partiją ir bus iškėlę į pirmąją vietą. Tai ypač puikiai matyti stebint susitaikėlišką Socialdemokratų partijos pirmininko A.Butkevičiaus laikyseną.
Bet ir galimybė negauti pasiūlymo tapti premjeru – dar ne pats blogiausias atvejis. Jei partijos vadas leis sau daugiau pašnekėti apie užsienio politiką, kas gali garantuoti, kad į jo arba jo žmonos biurą neateis STT, VSD ar FNTT vyrukai? Aiškinkis po to, ar tai tu pavogei, ar iš tavęs pavogė, kai rinkimai jau bus praėję.
Kaip tai daroma, vaizdą daugmaž nupiešė „vieša“ VSD ataskaita (greičiau jau viešumo karikatūra), kurioje skelbiama, kad Rusijos nupirkta kiekviena žiniasklaidos priemonė, kurios reporteriai bando aiškintis, ar ne per brangus Lietuvai yra šis atominės jėgainės projektas.
Užuot aiškiai įvardijus, kas maitinasi nešvariais pinigais, apdergti tapo visi, net tie, kuriuos visą šios valdžios kadenciją figūringai aplenkė ir Žemės ūkio, Aplinkos, Susisiekimo, Energetikos, Ūkio bei kitų ministerijų ar valstybės institucijų reklamai dosniai žarstomi mokesčių mokėtojų milijonai, kažkokiu keistu būdu dažniausiai nusėdantys ten pat, kur ir priešiškų valstybių pinigai.
Tad rudenį mūsų laukia keisti Seimo rinkimai. Artėjame į tokią valstybės būklę, kai prezidentė pasako, kas, po ko, kaip ir kiek valdys, o Seimo rinkimai tėra pro forma. Turėsime Keistąjį Seimą.
Beveik nesipriešindama, Lietuva juda valdomos demokratijos link. Kai nebesvarbu, kas Seime turi daugumą. Apskritai, kai Seimo daugumos nė nebereikia – kaip jau yra dabar. Turime ir pavyzdį, kai verslas ir didžiojo verslo išlaikoma žiniasklaida tampa valdoma iš S.Daukanto aikštės. Ir nieko. Visiems gerai bus ir tada, kai iš kokio verslo bus pareikalauta kokių 20 proc. akcijų – pasidalyti.
Prieš pat metinį pranešimą D.Grybauskaitė nei iš šio, nei iš to pasiskelbė Konstitucijos garantu. Paslydo lygioje vietoje? Nėra skaičiusi Konstitucijos? O gal skaitė, bet Pagrindinis šalies įstatymas jau vienodai rodo? Bet, nors Konstitucija prezidento institucijai skirtuose 77-90 straipsniuose apie tai neužsimena, nė vienas politikas nė neviauktelėjo. Seime išmirė visi konstitucinės teisės žinovai.
Graudžiai, o kai kas gal pasakytų – kraupiai simboliška, jog įkandin prezidentės panašiai nusišnekėjo ir užsienio reikalų ministras A.Ažubalis: „Mes neišvengiamai turėsime keisti Konstituciją vien jau dėl to, kad Konstitucijoje įrašyta, kad mūsų valiuta yra litas. Mums reikės keisti galbūt ne vieną aktą. Mes negalėsime į euro zoną įstoti nepakeitę Konstitucijos, vadinasi, ją reikės keisti.“
Lietuvos Konstitucijoje nėra nė žodžio apie valiutą.
Kalbėdama apie užsienio politiką, D.Grybauskaitė pareiškė, kad ji siekia „kūrybiškos užsienio politikos“ ir „išmaniosios diplomatijos“.
Išmanioji diplomatija tėra skambus, bet tuščias ir nevykęs skolinys iš IT srities. O kaip gali užsienio politika būti kūrybiška, jei jos vykdytojai painiojasi Konstitucijoje, jei Užsienio reikalų ministerijoje net dėl smulkmenų vyrauja totali baimė padaryti ką nors ne taip?
Kai pati prezidentė nuolat žaidžia dvigubą žaidimą. Prieš pat metinį pranešimą duotame interviu jau aiškino, kad ji iš principo yra už atominę elektrinę, bet dar nežino, ar tai ekonomiškas ir skaidrus projektas, mat jį tik studijuoja. Pajutusi, kad tautai šis projektas nelabai patinka, nes ateityje žmonėms jis gali reikšti dar didesnę elektros kainą, o valstybei – skolų naštą, D.Grybauskaitė ima laviruoti.
Apskritai prezidentė pernelyg dažnai įniko kartoti, kad jai reikia padaryti pauzę. Su Lenkija – pauzę. Su JAV – pauzę. Dėl Garliavos įvykių – pauzė. Dėl besikeikiančios teisėjos – labai ilgai pauzė. Ką turime? Trejus metus trunkantį grandiozinio Lietuvos masteliais viešųjų ryšių teatrą su labai ilga pauze. Teatre nieko geriau už gerą pauzę nebūna. Bet čia tautos gyvenimas. Kuris eina.
