Jei spręstume iš blūdo, kuris kilo ir vėlėsi nuo Garliavos patvorio ir šio patvorio išperėtos partijos sukelto staugimo, tai pavadinti eiliniais šių rinkimų liežuvis neapsiverstų. Triukšmo ir cypimo, bruzdėjimo ir keiksmų buvo tiek, kad kelioms aplinkinėms valstybėms Lietuva galėtų paskolinti ir dar pačiai liktų.
Pagaliau yra dar viena ypatybė, kuri šiuos rinkimus gerokai skiria nuo ankstesniųjų.
Daugybė žmonių – pradedant žurnalistais ir į devintąją dešimtį įkopusiais Nepriklausomybės akto signatarais, ir baigiant verslininkais, aktoriais, teisėjais, net milijonus vartančiais „Žalgirio“ krepšininkais, veržėsi į Seimą taip, tarsi nepatekus į jį tiek jų pačių, tiek jų šalininkų už kampo lauktų neišvengiama mirtis.
Regis, šįkart būsime stebėję nedažnai net Rytų Europoje pasitaikantį reiškinį – kai į politikos sceną vienu metu iš įvairių kampų ropščiasi visų be išimties visuomenės sluoksnių ir profesijų nelaimėliai ir tipiški pralaimėtojai – nuo apačių iki intelektualų, nuo nusikaltėlių iki teisingumo vykdytojų.
Šių vienaip ar kitaip rinkoje bei demokratijoje vietos neradusių žmonių noras viską valdžioje apversti aukštyn kojomis, įvykdyti revoliuciją rinkimų būdu (kas savaime jau atrodo graudžiai) buvo kone gyvuliškų instinktų padiktuotas. Dėl šio tikslo vienijosi veikėjai, kurie, susitikę prieš metus, rankos vienas kitam nebūtų padavę. Kaip ir nepaduos jos vėl po kokio pusmečio kito.
Kas iš to išėjo?
Troškulys buvo didžiulis, gėrimų – kaip visada. Viena žinia vis dėlto – gera. Nepaisant dvejus metus trukusio staugimo, gąsdinimosi ir gąsdinimo pedofilais žemėj, ore ir danguj, Lietuva neužkibo ant neįmantraus Garliavos patvorio ir Kedžių-Venckų klano bei prie jų prisiplakusių dešiniųjų ir kairiųjų gudručių meškerės kabliuko.
Kita žinia – bloga: Lietuva antrąkart užlipo ant to paties grėblio – V.Uspaskicho.
Panašu, kad tas daugiau nei penktadalis ar panašiai rinkėjų, balsavusių už Kėdainių kniazių (tą, kuris pirko aukštojo mokslo diplomą, bėgo slėptis nuo teisingumo į motiną Rusiją, darė fiti-miti su partijos buhalterija, kurio įmonės net minimalias algas darbuotojams mokėjo vokeliuose), palyginti net su „drąsiųjų kelių“ apsėstaisiais, yra gerokai blogesnėje padėtyje.
Kita žinia – bloga: Lietuva antrąkart užlipo ant to paties grėblio – V.Uspaskicho.
Meilė V.Uspaskichui – lyg oro – lašeliniu būdu plintantis virusas, kuriuo užsikrėtęs lietuvis kartą ir visiems laikams praranda tautinę savigarbą. Taigi, galima teigti, kad, net palyginti su „drąsiaisiais“, „darbiečių“ gerbėjai serga nepagydoma liga. Tuo metu „drąsiųjų kelių“ balsuotojai jau netrukus turės neblogą galimybę išsivaduoti nuo juos apėmusio kvaitulio. Ir labiausiai tam pasitarnaus pati N.Venckienė.
Kuo daugiau eksteisėja šneka, tuo labiau net didžiausiems jos gerbėjams aiškėja, koks tuščias tai buvo ąsotis. Net V.Landsbergis naktį po rinkimų pagaliau pripažino, kad „drąsiųjų keliai“ jau netrukus turėtų išsibėgioti po skirtingus Seimo kampus. Kita vertus, tikslas pasiektas – sukėlus neregėtą ermyderį „dėl mergaitės“, ant svetimo koto į Seimą atjojo tokie personažai, kurie kitu atveju Parlamentą net Lietuvoje, kur viskas gali įvykti, būtų matę kaip savo ausis.
Vis dėlto už vieną dalyką N.Venckienei būtina padėkoti. Ji atskleidė, koks beviltiškas yra Lietuvos teisėjų korpusas. Jei rinkimų kampanijos metu N.Venckienės parodytas politikos, diplomatijos, ekonomikos ir finansų žinias laikysime teisėjų korpuso šių žinių vidurkiu, tai jos tokios menkos, kad lyginti galima nebent su sovietinės proftechninės (jei kas dar tokias mena) auklėtinių gebėjimais.
Jei visi mūsų teisėjai daugmaž tokio lygio, kaip N.Venckienė, tai jau iš tiesų geriau Lietuvoje nesiteisti ir nebūti teisiamam. Be kodeksų, įmantrios, tik teisininkams suprantamos prokalbės bei mokėjimo rašyti kliautis teismams, prokuratūrai ir policijai, teisėja nieko daugiau taip ir neparodė mokanti.
Kas ir kaip keisis po rinkimų? Ar apskritai keisis?
Konservatorė I.Degutienė, dūsaudama šalia balsadėžės, kodėl Dievas taip baudžia konservatorius, nes jiems valdžia vis atitenka per krizę, užtat kitos partijos po to gauna jau konservatorių išvalytą švarų valdžios taką, labai netiksliai įvertino dabartinę Lietuvos valstybės būklę.
Jau vien todėl, kad tas takas koks buvo užverstas medžiais ir sulaužytų mašinų dalimis bei bedarbių kaulais, toks ir liko, gal tik kelio ženklai labiau sutvarkyti ir daug geriau matomi, nei prieš ketverius metus.
Krizė, priešingai, nei atrodo konservatoriams, nei baigėsi, nei yra suvaldyta. Ji, galima sakyti, tik paėmė minutės pertraukėlę prieš dar vieną greitą ataką.
O juk naujoji Vyriausybė, kad ir kokia ji nesimpatiška gali būti, neturės galimybės taikyti tų pačių antikrizinių vaistų, kuriuos buvo parinkę konservatoriai, liberalai ir prie jų prisišlieję šoumenai 2008-ųjų pabaigoje, kai ėmė dideliais kiekiais ir už dideles palūkanas skolintis užsienio bankuose, ir per ketverius metus valstybės skolą padidino nuo 17 mlrd. Lt iki 48 mlrd. Lt.
Tauta, balsuodama referendume dėl naujos atominės elektrinės, politikams priminė, kad skolintis ir statyti galima ne tiek, kiek nori, o tiek, kiek jėgos ir amželis leidžia.
Pakartoti tą patį antrą kartą Lietuva negalės fiziškai. Niekas tiek tiesiog nebeskolins. Beje, tauta, balsuodama referendume dėl naujos atominės elektrinės, politikams priminė, kad skolintis ir statyti galima ne tiek, kiek nori, o tiek, kiek jėgos ir amželis leidžia. Juolab iššūkių, gerai pagalvojus, šiuo metu Lietuvai kyla net daugiau nei prieš ketverius metus.
Ar nesubyrės euro zona, į kurią mes kažkada nepatekome tik per socialdemokratų finansų ministro Z.Balčyčio plauką? Ar nesubyrės pati Europos Sąjunga? Kaip tai gali paveikti Lietuvos ekonomiką, niekas tiksliai nežino, bet kad šis poveikis nebūtų malonus vis didesnius lūkesčius su valdžia siejančiai tautai, aišku ir be išvedžiojimų. Prieš ketverius metus tokių klausimų dar nekildavo. dabar jie svarstomi nuo Madrido iki Talino.
Ar būsimoji Vyriausybė, kurioje nebus nė vieno naujo ryškaus lyderio, pajėgi atlaikyti šiuos ir kitus iššūkius? Ar pagaliau politikai, turintys valdžią, ryšis spręsti susikaupusias demografijos ir mažėjančio verslumo bei tautos kūrybinio potencialo problemas? Kiek ilgai tokių problemų vandenyne apskritai gali plūduriuoti nykstanti ir senstanti tauta, kuri neturi ją sutelkti galinčios bendros idėjos? Pagaliau ar gali kur nors nuvesti tautą tokie „mozės“ kaip A.Butkevičius ir V.Uspaskichas?
Žinant, kad nei socialdemokratams, nei „darbiečiams“, nei galimiems jų sąjungininkams valdžioje „tvarkdariams“ šios problemos nerūpėjo net opozicijoje, nes jos yra tiesiog per sudėtingos jiems, galima numanyti, kad ir šįkart viskas baigsis greitai ir proporcingai partijų gautų mandatų skaičiui pasiskirsčius ministrų portfelius bei kitas valdžios privilegijas.
Tad lieka tik melstis, kad permanentine tampančios pasaulinės krizės antroji banga aplenktų Lietuvą. Bet net ir tokiu atveju, kuris jau savaime būtų laimingas loterijos bilietas ne tik naujajai valdžios kompanijai, bet ir visiems šalies žmonėms, naujieji valstybės vairininkai susidurs su tokiomis problemomis, jog įsivaizduoti dabartinius laimėtojus valdžioje iki 2016-ųjų pabaigos reikia lakios fantazijos.
Ko negalima pamiršti? Tas didžiulis įvairių sluoksnių nepasitenkinimas, tiksliau sakant, artėjančių pokyčių ir neaiškumo baimė, kuri į šiuos Seimo rinkimus atvedė tiek daug „sąrašų“ ir „drąsiųjų kelius“, apie kuriuos neįmanoma suprantamai papasakoti net estui, ką jau kalbėti apie japonus, rinkimų naktį niekur nedingo.
Baimės akys didelės. Jos sukelta išcentrinė jėga Lietuvą veiks ir toliau. Vargas valstybei ir vargas visiems joje liekantiems, jei Lietuvos politikams ir toliau rūpės tik būti ir išbūti.
