„Mes žinome kaip!“, atataria „darbiečių“ rinkimų šūkį partiniai lumzdeliai. Geras šūkis. Ta prasme geras, kad turi velniškai daug tęsinių.
Mes žinome, kaip tvarkyti juodąją partijos buhalteriją! Mes žinome, kaip mokėti algas vokeliuose, ir tapti populiariausia partija! Mes žinome, kaip pabėgti nuo teisingumo į Maskvą, o po pusantrų metų lyg niekur nieko sugrįžti ir tapti vienu iš 12 Lietuvos europarlamentarų.
Žmonėms – teisingumą, verslui – laisvę, žulikams – kalėjimas! – greitkelyje prieš Elektrėnus žada reinkarnuotas Tapšnotojas. Sunku patikėti, kad čia R.Paksas apie save patį, bet negali su juo nesutikti. Gal kiek ir per žiauru, bet kas tiesa, tai – ne melas: Konstituciją pažeidusiems žulikams tikrai labiau tinkama vieta sėdėti yra kalėjimas, o ne Europarlamentas ar Seimas.
Partijų šūkiai yra geriausias humoras, kokį kada nors yra suskėlę juokus tik su valstybės biudžeto milijardais temokantys krėsti politikai. Tiksliau, šūkiai tokie rimti, kad asociacijas mėgstančiam žmogui gali sukelti juoką iki žagsulio.
„Mes už dirbančius!“, – rodo liberalcentristų fiureriuko nuotrauka. Instinktyviai imi dairytis partijos, kurios šūkis – „Mes už tinginius, valkatas ir ir veltėdžius!“ Nėra tokios? Tuo žavesnis liberalcentristų lozunginis idiotizmas.
„Svarbiausia – žmogus!“, stena dar ketveriais metais pasenę, sauso opozicijos davinio iškankinti socialdemokratai. Teisingas šūkis. Aksioma, kuriai nereikia įrodymo. Tikrai partijai šįmet rūpi ne katinų, barsukų, kiškių ar pempių, o žmonių balsai.
Iš visų mūsų partijų šūkių kyšo tas pats egzistencinis nuovargis. Tiek senųjų tradicinių, tiek viduriuojančių populistinių, tiek buldogą su raganosiu bandančių sukryžminti „naujabangių“ sąrašų.
Tai, kad žmogus yra svarbiausias, net šiukšlynų katinai jaučia. Vardan to A.Butkevičius, scenoje priklaupęs prieš R.Paksą, gali net po jo išduoto tvarkdarių „paso“ po R.Pakso šūkiais pasirašyti, kaip neseniai partijos sąskrydyje nutiko.
„Sveiko proto balsas“, prisistato Liberalų sąjūdis. Čia jau juokas pro ašaras. Tuo metu, kai kitose šalyse į parlamentus tautos išrenka tik po vieną kitą beprotį, pas mus proto balsas malasi jau tik ties 5 proc. barjeru.
„Kartu pasiekėme daug. Nesustokime!“, – paskui A.Kubilių į statų J.Biliūno laimės žiburio kalną surūdijusio dviračio pedalus mindami prakaituoja konservatoriai. Iki kaulų smegenų teisingas šūkis: sustosi, opoziciniu akmeniu vėl dviem kadencijoms pavirsi.
Apskritai stebėti konservatorių konvulsijas prieš rinkimus tuo metu, kai jie valdžioje, smagumėlis. Kuo daugiau jokios dalykinės patirties partijos nevykėlių ir davatkų jie per ketverius metus yra prikaišioję į valstybės tarnybą, tuo dažniau ir įkyriau paisto apie patirtį.
Prisimenate milžinišką V.Landsbergio tapytą portretą ant Valstybės kontrolės pastato XX a. pabaigoje, kai konservatoriai dar keldavo savo kandidatą į prezidentus? Ką jis šaukė? Geriau patyręs!
Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės… Jei rimtai, tai iš visų mūsų partijų šūkių kyšo tas pats egzistencinis nuovargis. Tiek senųjų tradicinių, tiek viduriuojančių populistinių, tiek buldogą su raganosiu bandančių sukryžminti „naujabangių“ sąrašų. Antai drąsiai besislepianti nuo teisingumo svarbiausia Lietuvos teta tebegalvoja drąsų šūkį.
Vieną rudens rytą, kai vėjai per naktį nupūtė visus lapus ir bandė nupūsti visas šakas, Pūkuotukas su Paršeliu sėdėjo Galvojimo Vietoje ir galvojo. Sugalvojo murmelę: „Šita saulėta vieta / Yra Pūkuotuko. / Čia galvoja šį bei tą / Vienas toks Meškiukas. / Ak, kad tave kur, tiesa, / Ir Paršelio ši vieta.“
Lietuvos partijoms labiausiai tinkanti Pūkuotuko murmelė?
