 |
Mūsų tautininkams, kuriems vis dar akys pasrūva krauju išgirdus „przepraszam“ ir kurie tebesvaičioja apie homogeninę lietuvių valstybę, jau palyginti greit teks susidurti ne su Tomaševskio užguitu Dovgiallo iš Lavoriškių ar nekenčiamais „tolerastais“ liberalais, o naujuoju ateiviu Sun-Tzu nemirksinčiomis akimis.
Gedimino pilies muziejui vadovauja kinas Liu Budrys. Kinai pabaigia statyti Valdovų rūmus ir pavadina juos Mao vardu, verda didžiuosius cepelinus Karmėlavoje, gelbsti Kauno „Žalgirį“ nuo eilinio bankroto ir kaip katalikų vyskupai rengia Šiluvos atlaidus.
„Lietuviai pykosi, raižė vienas kitam gerkles, ginčijosi, kuriam didesniu lietuviu lemta tapti. Aprimdavo tik elito vakarėliuose: kinai mielai tiekdavo jiems egzotišką maistą“, – taip netolimą ateitį kinų vis labiau dominuojamoje Lietuvoje antrajame savo romane „Cukruota žuvis“ piešia A.Urbonaitė.
To negali būti? Ir dar kaip gali. Jei XIII a. viduryje galėjo taip būti, kad chano Batyjaus ordos, viską pakeliui degindamos, kelias savaites Vilniaus, Ukmergės ir Kernavės trikampyje vaikėsi karalių Mindaugą, kodėl mongolų kaimynai kinai dabar negali čia atskristi „Boeing“ lėktuvais, kai už lango speigo dantis rodo globalus XXI amžius?
Nors nuo opiumo karų, kai Europos imperijos dykai dalijosi Kiniją, nepraėjo nė dviejų šimtmečių, o nuo pirmųjų ES milijardinių investicijų komunistinėje Kinijoje – nė trijų dešimtmečių, kinai jau apsuko ienas – jie patys dabar superka Europą. Ir daro tai su vis didesniu pagreičiu.
Tiesa, kinai dar atsiprašinėja, sako, kad nei jie superka tą pavargusią Europą, nei turi tokių ketinimų. Taip penktadienį per Vokietijos kanclerės A.Merkel vizitą aiškino jų premjeras Wen Jiabao, bet pats faktas, kad Kinija atsiprašinėja už tai „ko nedaro“, kaip tik ir rodo, jog tai beveik padaryta.
Kinai dar atsiprašinėja, sako, kad nei jie superka tą pavargusią Europą, nei turi tokių ketinimų.
Tad klausimas, kiek vietų 2052 metų Seimo rinkimuose laimės Lietuvos kinų rinkimų akcija ir ar pavyks po to išlaikyti valdančiąją daugumą Tėvynės sąjungos bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos koalicijai, greit gali būti toks pat normalus, kaip ir klausimas, ar po šių rinkimų Seime dar bus liberalų.
Pernai kinų kompanija „Cosco“ 35 metams išsinuomojo du konteinerių terminalus Graikijos uostuose. Kinijos valdžia supirkinėja ant bankroto slenksčio atsidūrusių Ispanijos ir Portugalijos obligacijas. Vokiečiai išsižioję stebi, kaip kinai superka jų inžinierių įkurtas gamyklas, prancūzai – jų vynuogynus.
Kinai įsigijo Latour Laguenso pilį netoli Bordo, investavo į naujausias vyno technologijas, iki blizgesio sutvarkė nušiurusią pilį ir kuria naują vyno skonį. Latour Laguenso dvaras buvo pirmasis dvaras Bordo regione, kurį prieš trejus metus įsigijo kinai, o dabar kinams jau priklauso dar penki. Negana to, Kinijos vynas laimėjo svarbiausią tarptautinį apdovanojimą Bordo vynų kategorijoje.
Kinijos valstybinė elektros tinklų kompanija ką tik sumokėjo 1,34 mlrd. litų už 25 proc. skolose skendinčios Portugalijos nacionalinių elektros tinklų akcijas, o kinų bendrovė „Sany“ Vokietijoje nupirko šeimos bendrovę „Putzmeister“ su 2 mlrd. litų metine apyvarta.
Tai išskirtinis atvejis – šeimos bendrovės buvo ir yra Vokietijos ekonomikos stuburas. „Putzmeister“ 1958-aisiais įkūręs inžinierius K.Schlechtas ją pavertė gigantu, bet neturėjo įpėdinio – vis labiau įprasta demografinė grimasa net Europos turtuolių šeimose.
„Putzmeister“ nėra pirmoji kinų nupirkta Vokietijos įmonė. Kinai jau valdo malimo mašinų gamintoją „Waldrich Coburg“, siuvimo mašinų gamyklą „Dürrkopp Adler“. Kinų „Lenovo“ įsigijo vokiečių „Medion“, „LDK Solar“ – „Sunways“. Tačiau „Putzmeister“ pardavimo sandoriui prilygti sunku tiek dydžiu, tiek simboline jo prasme.
Tik krizės prispausta Airija blokavo didelio ūkio pardavimą kinui Huang Nubo. Bet ar ilgam airiams pakaks ryžto? Kinijos užsienio valiutų rezervai (3,2 trln. dolerių) – didžiausi pasaulyje. Jos centrinis bankas kuria padalinį, kuris valdys du investicinius fondus: Hua Mei (Kinija – Amerika) supirkinės Ameriką, Hua Ou (Kinija – Europa) – Europą. Fondų dispozicijoje – 300 mlrd. dolerių.
Hua Mei (Kinija – Amerika) supirkinės Ameriką, Hua Ou (Kinija – Europa) – Europą. Fondų dispozicijoje – 300 mlrd. dolerių.
Pernai Kinija suteikė Baltarusijai lengvatinį milijardo dolerių kreditą. Už šiuos pinigus bus statoma Vitebsko hidroelektrinė, gamykla Gomelio srityje, modernizuojamas Dobrušo celiuliozės fabrikas, kuriama palydovinio ryšio sistema, o Kinija gaus pirmenybę įsigydama iki 40 proc. Baltarusijos naftos pramonės įmonių akcijų. Tokią pat dalį ji turės statydama kalcinuotos sodos gamyklą ir dalyvaudama azoto gamybos komplekso statyboje bei „Polimir" komplekso rekonstrukcijoje.
Tautininkais virtę mūsų konservatoriai tai jau tikrai neleis kinų komunistams ir jų išugdytiems kapitalistams nupirkti Lietuvos?
Klaida būtų manyti, kad kinų milijardams linksi tik tokie kaip A.Lukašenka. Vengrijos premjeras V.Orbanas, kurio partija suvaržė spaudos laisves, pabruko po politine valdžia teismus ir todėl tapo kelrode žvaigžde Lietuvos konservatoriams, subinlaižiauja kinams dar labiau nei A.Lukašenka.
Pernai, kai Pekinas paskelbė planus pirkti Vengrijos vyriausybės obligacijų, tas pats nacionalistas V.Orbanas džiūgavo ir dėkojo Kinijai gal net labiau nei Baltarusijos diktatorius. Pagaliau ne tik Kinija superka Europą. Portugalijos įmones jau antri metai vieną po kitos superka buvusių jos kolonijų Angolos ir Brazilijos verslininkai.
Europiečiai, kurių antroji karta iš eilės nori daugiau švęsti ir ilsėtis negu dirbti, ir kasmet vis daugiau už šventimą gauti, tampa vis labiau panašūs į Peru ir Meksikos indėnus, kurie keliems šimtams karingų Ispanijos konkistadorų už beverčius stikliukus atidavė ir savo žemę, ir auksą.
Siaubas? Kaip čia pasakius. Siaubas yra tai, kad Lietuvoje, iš kurios jau daugiau kaip dešimtmetis masiškai bėga jaunimas ir vidurinė karta, mirtingumas štai jau trečias dešimtmetis yra didesnis nei gimstamumas.
Siaubas yra tai, kad Lietuvoje, iš kurios jau daugiau kaip dešimtmetis masiškai bėga jaunimas ir vidurinė karta, mirtingumas štai jau trečias dešimtmetis yra didesnis nei gimstamumas.
Tai ar iš lėto išmirdami kaip tauta, turėtume sekmadieniais melsti Dievą, kad Lietuvos žemės, galinčios išmaitinti milijonus žmonių, vėl taptų dykra, kurioje gyventų tik pempės, vilkai, lapės ir barsukai, bet tik ne kinai? Kokią tai turi prasmę po mūsų? Po to, kai paskutiniai darbingi lietuvių likučiai persikels į Londoną, o čia liks tik daugiau kaip milijonas močiučių, kurioms verkiant reikia bent varganų pensijų, bet jų nebus kam uždirbti. Tai gal geriau tegu jas gražiai nukaršina kinai?
Globalios ekonomikos laikais pats investavimo svetur principas yra puikus. Blogai yra tai, kad Pekino interesai siekia daug toliau, nei Europos rinkos. Raudonasis drakonas nori turėti įtakos Europos politikai. Antai Serbija, kurios infrastruktūrą stipriai remia Kinija, boikotavo Nobelio taikos premijos įteikimo ceremoniją, nes laureatas buvo Kinijos disidentas.
Todėl, kol mūsų vis dar yra trys milijonai, turėtume suvokti, kad į ES ateinantys Kinijos milijardai gali suvaržyti ir mūsų pačių laisvę. Ypač žinant, kad ES stiprėja centralizacijos ir federalizmo vektoriai. Tačiau pasiklausius mūsų ministrų, Seimo narių ar net rimtų apžvalgininkų, atrodo, kad vienintelė Lietuvai gresianti neganda buvo, yra ir bus tik Varšuva ir lenkai.
