Krizė baigėsi, nes viena televizija parodė įsimenantį reportažą, kaip pajūryje iš taško A, esančio vienoje marių pusėje, į tašką B, esantį kitoje marių pusėje, didžiuliai sunkvežimiai vežioja smėlį.
Vien tik sunkvežimio perkėlimas per marias – 200 Lt. Kaip skelbia kita televizija, siūliusi mums atsisakyti vieno espresso, kurią maišu trenkti tautiniai kalbininkai netrukus Respublikos vardu pareikalaus vadinti tik maža karšta kava ar kažkaip panašiai, už tiek galima būtų pavalgydinti 40 vaikų, kurių tėvai tuo metu geria kontrabandinę vodką.
Dešimt reisų per marias – 400 papildomai kasdien pamaitintų pusiau našlaičių. Tik už smėlio pervežimą. Ir tik vienu sunkvežimiu. O juk veža ne vienas, be to, dar reikia pirkti degalų ir tepalų, mokėti algas vairuotojams, ekskavatorininkui, darbų vykdytojui, gamtininkui ir visiems tiems pamišėliams, kurie tai suplanavo ir kuriems atrodo, kad gamta pastaruoju metu pajūryje elgiasi neteisingai.
Todėl vežiojame smėlį per marias iš taško A į tašką B, statome Valdovų rūmus ir gimdymo namus, kur paskutinis kūdikis gimė istorinio materializmo laikais, be perstojo remontuojame Seimą bei ministerijas ir dar kliedime apie žinių ekonomiką.
Užuot kaip danai auginę kiaules ir eksportavę rūkytus lašinius, kumpius ir dešras, mes, lietuviai, nors vis dar esame labiau panašūs į kaimiečius, miesčioniškai skundžiamės kiaulių mėšlo smarve, todėl kelių fabrikų kažkaip dar uždirbamą valiutą išleidžiame lenkiškai kiaulienai ir kumpienai pirkti.
Kaip sako Niujorko fliuksininkas J.Mekas, viskas Lietuvoje išsigimę – net bulviniai blynai ir tie.
Bet jei reikėtų pasirinkti mūsų išsigimimo simbolį, tai, be konkurencijos, išsigimimo išsigimimu – jei tik kalbininkai leis taip sakyti – po praėjusios savaitės balsavimo Seime turėtume paskelbti ne sumautus bulvinius blynus, kuriuos, pasak J.Meko, dera kepti tik ant taukų arba sviesto. Juo neabejotinai taptų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Paulauskas.
Jis – ir specialiosios Seimo komisijos, svarstančios leisti ar ne iš V.Uspaskicho atimti teisinę neliečiamybę, vicepirmininkas. A.Paulauskas, keliantis ranką už tai, kad teismas negalėtų teisti V.Uspaskicho Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Kad Kėdainių kniazius galėtų pasislėpti nuo Lietuvos teisingumo Seime maždaug taip pat, kaip pusantrų metų slėpėsi Kremliaus papėdėje.
Dar prieš ketverius metus jis ne tik būtų balsavęs už imuniteto atėmimą iš V.Uspaskicho ir dviejų jo bendrų. Žaibuodamas į visas puses, A.Paulauskas būtų davęs keletą šimtų interviu ir dalyvavęs 99 televizijos bei radijo laidose, kuriose būtų porą tūkstančių kartų pakartojęs, kad, jo turimomis žiniomis, V.Uspaskichas ir R.Paksas dirba ne Lietuvai, o svetimai valstybei.
Kas atsitiko? Ar specialiojoje Seimo komisijoje balsavęs A.Paulauskas yra tas pats žmogus, kuris buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos generaliniu prokuroru, triuškino Vilniaus „brigadą“ ir Kauno „daktarus“? Tas, kuris buvo išrinktas Seimo pirmininku, demaskavo V.Uspaskichą, laikinai ėjo prezidento pareigas ir tik per plauką nebuvo išrinktas valstybės prezidentu?
Kaip sako Niujorko fliuksininkas J.Mekas, viskas Lietuvoje išsigimę – net bulviniai blynai ir tie.
Taip, tai tas pats A.Paulauskas, kuris būdamas aplinkos ministru, vienintelis sugebėjo priversti nugriauti neteisėtą verslininko pirtį paežerėje, tas pats, kuris atlaikė apkaltos išmėginimus, šiandien, nudelbęs akis, balsuoja „prieš“, kad V.Uspaskicho ir kitų dviejų Darbo partijos įtariamųjų likimas būtų sprendžiamas teisme.
Teisme – kaip priklauso teisinėje valstybėje. Kaip pasakytų bet kuris buvęs generalinis prokuroras. Ar buvęs Seimo pirmininkas. Net ir bet kuris teisės pirmakursis.
Balsavo pats prieš save. Kėlė ranką kartu su žmonių žudymą šventinusiu N.Venckienės ekskunigu. Ir paksininkais, kuriems teisinis kelias taip pat sukelia smarkią alergiją. Sąmoningai pridengė galimą sukčių.
Bet ir tai dar ne visa taurė sugižusio kniaziaus pieno, kurią jam teks viešai išgerti. Po dienos kitos A.Paulauskas balsuos už tai, kad ir iš N.Venckienės nebūtų atimta teisinė neliečiamybė. Atsilyginant už eksteisėjos suteiktą analogišką paslaugą Kėdainių kniaziui.
Išprievartautas A.Paulauskas. Žmogus iš pirmojo svarbiausių mūsų valstybės vyrų ir moterų dešimtuko per ketvirtį amžiaus. O gal geriau bus sakyti – išsiprievartavęs pats ir dar iškreiptu būdu. Žvengiant visa tai stebintiems kriminaliniams autoritetams.
Dėl ko visa tai?
2008-aisiais, likus gal mėnesiui iki rinkimų, kuriuos A.Paulauskas ir jo partija pralaimėjo, reporteris paklausė, kuo jis užsiims, jei nepateks į Seimą? „Aš turiu profesiją. Aš teisininkas“, – gražiai tada atsakė A.Paulauskas.
Paaiškėjo, kad A.Paulauskas profesijos neturi. Tik priklausomybę. Kuri – kaip ir kiekviena priklausomybė – akimirksniu sunaikina vertybinį kompasą.
Tik dėl Seimo nario šaukšto. Brrr. Ne dėl A.Paulausko kraupu – nors ir dėl jo taip pat. Bet dar kraupiau dėl mūsų valstybės. Kurioje net pirmiesiems jos asmenims taip lengvai galima perlaužti stuburą. Paversti ameba. Priversti viešai trypti save. Iš tokios valstybės savaime byra smėlis. Ir ne tik pajūryje.
