Lietuvos pasiuntiniams D.Grybauskaitė išdėstė keturių pauzių diplomatijos pagrindus. Rimtu veidu.
Su Baltarusija reikia išlaikyti šaltąją pauzę, nes A.Lukašenka mūsų prezidentę pastatė po lietumi. Su Rusija – taip pat pauzė, nes kažkuo ten V.Putinas jai neįtiko.
Ir santykiuose su Latvija būtina pauzė, nes Latviją, anot prezidentės, „valdo Kremlius ir „Gazprom“. Į Lenkiją ji taip pat daugiau nevažiuos, nes kartą nuvažiavo ir buvo priversta kelias valandas išbūti šaltyje, o davė tik arbatos. Negana to, Lenkijos ambasados darbuotojai Vilniuje su Rusijos ambasados darbuotojais derina prieš ją veiksmus aikštėje. Todėl ir su Lenkija bus pauzė.
Lietuva turi tik keturis kaimynus. Keturi kaimynai – keturios pauzės. Su visais. Kokia dar valstybė, be V.Putino Rusijos, galėtų sau tai leisti?
Apie santykius su JAV – nė žodžio. Apie Visagino atominės elektrinės statybas – nė žodžio. ES skolų ir egzistencijos krizė? Kur ten – svarbu sklandžiai „atpirmininkauti ES“. Štai tokia dabar Lietuvos užsienio politika. Paremta moteriškais purkštavimais dėl arbatos.
Vieninteliai verti mūsų prezidentės bendravimo, anot jos, yra švedai ir kiti skandinavai, nes jie, nors ir vadina mus mažaisiais broliais, bet brolis – geriau nei taip, kaip lenkai, kurie vadina mus valstiečiais.
Keturi kaimynai – keturios pauzės. Su visais. Kokia dar valstybė, be V.Putino Rusijos, galėtų sau tai leisti?
Patyrę ambasadoriai liko išsižioję. To per 22 metus dar nebuvo. Jiems buvo liepta nieko neveikti. Arba ieškoti priekabių konfrontacijai tęsti.
Šmeižtas? Prezidentė, kad ir kokia ji yra įžeidi, taip negalėjo kalbėti, nes demokratinės valstybės vadovas taip tiesiog negali kalbėti iš principo?
Ne du ir ne trys ambasadoriai skirtingose vietose keturių pauzių politiką patvirtino tais pačiais žodžiais. Vienintelis skirtumas, palyginti su ankstesniais suvažiavimais, sakė jie, buvo tas, kad šįmet prezidentė neberėkė ant E.Meilūno dėl blogų santykių su Lenkija, kaip anksčiau, o kalbėjo tyliu, netgi romiu balsu. Taigi.
Bala nematė Baltarusijos. Visi žino, kas yra A.Lukašenka. Dėl V.Putino irgi jokių iliuzijų, čia tikrai iniciatyva ne nuo Lietuvos priklauso, nors visi, kurie bent kiek susipažinę su tarpvalstybinių santykių abėcėle, pasakys, kad pūtimasis irgi nėra naudingas. Bet pauzės, ir dar kokios, su mūsų sąjungininkėmis NATO – Latvija ir Lenkija? Čia jau kažkas iš fantastikos srities.
Tuo metu, kai Latvija dvejoja, ar prisijungti prie atominės elektrinės statybos, mes, užuot visais būdais bandę ją įtikinti, jog jėgainė bus pelninga, kuo latviai abejoja, šast ir paimame pauzę tarpvalstybiniuose santykiuose. O kad maža nepasirodytų, dar paskelbiame, jog Latvija yra po Kremliaus ir „Gazprom“ padu. Tai kaip po to su Latvija atominę statysime, bendrą elektros verslą darysime?
Keturių pauzių doktrina kelia ir daugiau klausimų. Tarkim, ar gali būti, kad VSD arba kariuomenės „antrukai“ seka NATO narės Lenkijos, kurios lakūnai gina Lietuvos oro erdvę, ambasados darbuotojus ir pranešinėja prezidentei, su kuo ir ką jie geria?
Apie pauzę santykiuose su Lenkija D.Grybauskaitė kalba ne pirmą kartą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ambasadoriams apie tarpvalstybinių santykių su Lenkija įšaldymą prezidentė kalbėjo tuo metu, kai A.Kubilius rengėsi susitikti su premjeru D.Tusku, o energetikos ministras A.Sekmokas ką tik buvo grįžęs iš Lenkijos, kur įtikinėjo lenkus grįžti statyti atominės jėgainės. Apskritai prezidentė pauzės santykiuose su Lenkija reikalauja tuo metu, kai santykių ledai ėmė tirpti pačioje Varšuvoje.
„Verta imtis veiksmų, kad būtų grįžta prie ankstesnio labai artimo ir nuoširdaus bendradarbiavimo tarp Lenkijos ir Lietuvos. Jei norime atnaujinti artimus santykius, visų pirma, nereikia šūkauti ant Lietuvos, nes tai niekada nebūdavo geriausias metodas“, – interviu Lenkijos radijui prieš A.Kubiliaus vizitą sakė prezidento B.Komorowskio patarėjas T.Nalęczius.
Net dienraščio „Rzeczpospolita“, kuris nėra didžiausias Lietuvos draugas, labai kritiškas apžvalgininkas J.Haszczynskis paskelbė komentarą, raginantį Lenkiją paremti Lietuvą „dideliame mūšyje su Rusija dėl energetinio, o kartu ir politinio suverenumo“: „Svarbiausias mūšis vyksta dėl naujos atominės elektrinės, kuri taptų Lietuvos suverenumo simboliu, statybos. Šiame žaidime reikia remti Vilnių.“
Kitaip sakant, kaip tik tada, kai nervingą ir taip pat labai asmenišką užsienio reikalų ministro R.Sikorskio toną pakeitė proto balsas, Lietuvos vadovė mūsų ambasadoriams liepė viską nubraukti.
Bet gal gerai, kad prezidentė laikosi kietai? Gal toks ir turi būti prezidentas – parodyti nepasitenkinimą, kai per šalčius gauna tik arbatos, ir rodyti meilę kitam prezidentui tik tada, kai pats patiria meilę?
„Dėl kokios priežasties tapote prezidento V.Putino draugu? Už kokias savybes jį pamilote?“ – prieš 11 metų per Didžiosios Britanijos premjero spaudos pusryčius Londone paklausė dabar jau nužudyta dora Rusijos žurnalistė A.Politkovskaja.
„Mylėti poną V.Putiną – ministro pirmininko darbas“, – atsakė T.Blairas. „Ką čia ir bepridursi, – rašė po to A.Politkovskaja. – Virėjo darbas – paruošti žuvų patiekalą. Gydytojo darbas – išpjauti apendiksą. Vienos valstybės vadovo darbas – demonstruoti, kad myli kitos valstybės vadovą. Ir nieko daugiau.“
Kadangi mūsų prezidentei nepatiko, jog mus lenkai kartais pavadina valstiečiais, prie A.Politkovskajos žodžių galėtume pridurti nebent tai, kad XXI a. Lietuvos ūkininkas, išauginantis po 80 centnerių grūdų iš hektaro, tikrai neįsižeis, pavadintas valstiečiu. Įsižeisti už palyginimą su valstiečiu gali tik savo vietos mieste neradęs vakarykštis kaimietis. Toks pusiau liumpenas.
Tai gal geriau būkime ant žemės tvirtai stovinčiais valstiečiais, eksportuojančiais grūdus ir galvijus, nei į miestą atsibeldusiais, bet vietos jame taip ir neradusiais, todėl amžinai tiek Lietuva, tiek jos kaimynais nepatenkintais garliaviniais, sugebančiais eksportuoti tik savo valstybei gėdą darantį provincialų susireikšminimą?
